Apie laikraštį -  Redakcija -  Kontaktai -  Autoriai  

Temos ‘Žalios mintys’ archyvas

Tema (Klimato kaita, Žalios mintys), publikuota ŽL, 2008 vasario

Laimis Žmuida

Pirmas dalykas, ko eskimai išmoko  savo vaikus, yra – NEVALGYTI GELTONO SNIEGO!

Žiemos traukiasi iš mūsų kraštų. Jau retai kada ir sniegą pamatome. Bet štai užvakar prikrito snaigių. Kaip tik per šventes. Galima teigti, kad vasario 16-oji šiemet buvo nuostabesnė ir gražesnė už Kalėdas ar Naujuosius metus. Kažkaip keista švęsti Kalėdas ar Naujuosius ant asfalto, plikos žemės su nušiurusiais rudais žolės kuokšteliais, ar miške be sniego. Juk nuo seno šios šventės asocijuojasi su pusnimis, girgždančiu sniegu, lempele apšarmojusiame trobos lange. O šiais laikais… išeini ant asfalto, pašaudai fejerverkų ir namo. Ryte atsikeli, o šiukšlių pilnas kiemas ir visos jos neapsnigtos – akis bado.
Šiemet vasario 16-oji buvo kaip niekad smagi. Tikra šventė. Manau artimoje ateityje ji bus labiau laukiama ir labiau švenčiama nei didžiosios žiemos šventės. Galbūt ir kovo 11-oji ateis į madą. Valstybingumas ant bangos. O viskas dėl vieno paprasto dalyko – sniego. Skaityti toliau »



Tema (Laukiniai gyvūnai, Žalios mintys), publikuota ŽL, 2008 vasario

Pranas Paršonis

Aš, daugelio laikomas keistuoliu, labiausiai myliu tankius raistus, pelkes, o iš gyvūnų – žalčius bei angis. Nežinau iš kur kilęs tas mano potraukis daugelio nemėgstamiems objektams. Turbūt tai kažkokio prosenelio genai iš tolimos pagonybės laikmečio…
Jau porą dešimtmečių brandinu svajonę apie neįprastą angių draustinį labai tam tinkančiame Sacharos raiste, esančiame už penketo kilometrų nuo Rokiškio pietvakarių kryptimi. Apie tai teko 1997 metais šnekėti su gamtininku Linu Balčiausku. Tuo metu aš talkinau jam ruošiant spaudai knygą „Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas“. Atlikinėjau stebėjimus Rokiškio rajone, konkrečiai – Sacharos raiste. Skaityti toliau »



Tema (Žalios mintys), publikuota ŽL, 2008 vasario

Eglė iš Paparčių

Beveik tiksliai kalendorinę Vyturio dieną pasigirdo pirmasis nedrąsus to pilkojo paukštelio čirpavimas. Tokio mažo, tokio neišvaizdaus giesmininko balselis, o suskambo net per vėtros kauksmą. Gi taip ir laukiamas kaip pirmasis tikro pavasario pranašas, išgirstum jį ir per didžiausias liūtis ir vėjus. Juk jei tik sniegas aptirpsta, tuoj kur eidamas išputi ausis, ar tik neatlėks nuo Cyrulynės giedodamas. Skaityti toliau »