Pašnekėkim apie demagogiją - pačią įprasčiausią lietuvių tarpusavio bendravimo formą. Štai renku Labanoro girioje mėlynes. Jų šiemet gausiau. Uogienojai po kelerių nederliaus metų spėjo atsitiesti. Žiūriu, viena moteris su vadinamomis šukomis mėlynes kad braukia, kad braukia… Klausiu, kodėl uogienojus naikini? Ji atšauna: „O kodėl mišką kerta?”. Tai kieno tu pusėje, sakau, tų, kurie mišką naikina, ar tų, kurie saugo? Pasirodo, pilnas miškas tokių uogautojų - paviršium eina, braukia, uogienojus laužo - kitąmet mėlynių čia nebus. Ir iš tikrųjų - kam tuos uogienojus saugot? Vis tiek iškirs, suars. Puota maro metu… Skaityti toliau »

Kai kas sako, kad tai žaliųjų šūkis. Ir kaip su juo nesutikti, jei matai, kad užsienyje mūsų tautiečiai elgiasi nepalyginamai kultūringiau nei namuose. Rodos, čia, Lietuvoje, viskas galima ir niekas tavęs už tai nenubaus. Nežinau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų nubaustas už numestą nuorūką, bet pabandykit taip pasielgti, pavyzdžiui, Vokietijoje. Jei ne pareigūnas, tai bet kuris save gerbiantis pilietis sudrausmins, o gal net ir įskųs. Lietuvoje skųsti nepriimtina, nebent kaimyną, kai reikia kažkokiu būdu už visai kitokias nuoskaudas atkeršyti. Visais kitais atvejais taisyklė viena - „ne mano reikalas”. Skaityti toliau »

GAMTOS VARTUS ATKĖLUS
Rubrika Leonardui Grudzinskui atminti

Eglė iš Paparčių

Skubinasi visi žolynai. Siūruoja, žydi, veši, gobia visas kerteles sodriu žalumu. Kažkada vaikštinėdavau ir bumbėdavau, kad gėda eiti pro šalį ir nepažinti, kas auga. O dabar matau, kad tų žolynų mūsų žemelėj ne tokia ir didelė įvairovė. Pereinu šen ten kelis savo hektarus, o man nepažinto dar augalo nerandu. Ir paukščiai tie patys pažįstami, kaip ir maniškiai, ir žvėrelių naujų neatsiranda, tik vis mažyn kasmet. Pievos ir tos nyksta, tarsi traukiasi kažkur gilyn, lieka reti varpučio kupstai, samanos, kelios skurdžios šiurės ir vis daugiau tuščių, negyvų lopų. O taip, ten kur ūkininkai aria, tręšia sėja pievas, ten žolė net juoda traški nuo žalumo, bet…. galiu pereiti kiaurai išilgai tuos šimtus hektarų užsėtų pievų ir nerast nei vienos tinkamos arbatai vaistažolės. Skaityti toliau »

Vaida PILIBAITYTĖ,
Lietuvos radijo laidos „Pažinimo vartai“ vedėja

Europos Sąjungoje užsimota ekologinius reikalavimus padaryti privalomus, kaip maistui ar elektros prietaisams taikomi saugos standartai. Pasak specialistų, tai turėtų būti savaime suprantama, nes planeta paskui šiandienos mūsų vartojimo tempus senokai nebesuspėja.
Kasmetinės svarbiausiu Europos Komisijos aplinkosaugos politikos renginiu tituluojamos „Žaliosios savaitės“ tema šiemet – sparčiai švaistomi planetos ištekliai. Sprendimas tam galėtų būti, pasak specialistų, toks ateities produkto dizainas – „nuo lopšio iki lopšio“ (angl. cradle to cradle), kai pasirūpinama, kad nebetinkamas naudoti produktas galėtų būti vėl panaudotas kaip žaliava.

Skaityti toliau »

Karolis Arbačiauskas
VU Ekonomikos dieninio skyriaus studijos

Norime tikėkime, norime nepripažinkime, bet Žemės planeta niekada nebuvo visiškai saugi terpė gyvybei vystytis ir egzistuoti. Tiek pirmieji žmonių atstovai, tiek išsivystę ir smarkiai išplėtę mąstymo ribas XXI-ojo amžiaus homo sapiens individai nuolat susidurdavo su kokia nors juos naikinančia jėga. Netgi pats žmogus, būdamas gamtos dalimi, instinktų vedamas turėjo žudyti gentainius dėl medžioklės plotų. Akivaizdu, kad besivystydama būtybė atranda šimtus naujų būdų kaip mažinti savo populiaciją.

Skaityti toliau »

> Jungtinių Tautų organizacija praneša, kad maždaug 70 proc. pasaulio žuvų rūšių yra išnykusios arba netrukus išnyks.
> Maždaug pusė Žemės gyvūnų gyvena atogrąžų miškuose, kurie iškertami dėl ganyklų galvijams ar kitų intensyviosios žemdirbystės formų.
> Kasmet pasaulyje išnyksta bent 30 tūkstančių rūšių.

Skaityti toliau »

GAMTOS VARTUS ATKĖLUS
Rubrika Leonardui Grudzinskui atminti

Andrejus Gaidamavičius

Kai paskutinį kartą buvau namie, Labanoro girioje, mama paklausė:
– Matei eglę prie kelio? Perkūnas į šipuliukus sudaužė! Už šimto metrų skeveldros mėtosi…
Buvo griaustinis ir Vilniuje, prisimenu jį, bet įspūdžio nepadarė. O čia, vidugiryje, jis įsisiautėjo… Žinojau, kad perkūnas į eglę trenkia labai retai, o dar rečiau į šipulius sudaužo visą medį. Tokį praėjusią vasarą parodė man Žemaitijoje, netoli vilkų aptvaro. Vietinis eigulys surinko visus šapelius ir apeigoms naudoja. Davė tada ir man – vietoj smilkalų. Skaityti toliau »

Laimis ŽMUIDA

Girdėjau, kad šį pavasarį vien Kauno mieste užregistruota apie 300 talkų. O kiek dar neužregistruotų talkininkų švarina miestą ir jo apylinkes? Žmonės visada tvarkydavosi savo aplinką. Tik ateina pavasaris, saulutė pašviečia ir jau žiūrėk išlindo visi su grėbliais, kibirais… Juda kruta, tvarkosi. Tiek bobulytės, tiek vaikai, tiek vidutinio amžiaus žmonės. Smagu matyti, kaip visi taip gražiai tokią gražią dieną tvarkosi. Net širdis atsigauna. Ir rezultatas nuostabus – švari, tvarkinga aplinka.

Skaityti toliau »

Laimis ŽMUIDA

Mano draugas papasakojo nuostabią istoriją.
Buvo laikai, kai jis sunkiai dirbo, paskui buvo laikai, kai jis bala žino ką veikė, bet štai ne per seniausiai vėl sugalvojo sau gerą darbą. Tačiau tam darbui reikėjo geros komandos žmonių. Jis ėmė skambinti visiems savo seniems pažįstamiems, su kuriais anksčiau dirbo. Žinoma, jis skambino pirmiausia tiems, kurie labai gerai dirbo, kuriuos buvo galima pagirti už darbą. Skaityti toliau »

Eglė iš Paparčių

Kūrėjas taip pamilo savo kūrinį, kad surizikavo suteikti jam laisvę pažaisti Tėvą ir pačiam pabūti kūrėju, „laisvu menininku“. Tik žmogus toks nepaprastas, kad stiklinę vandens sugeba matyti kaip puspilnę arba kaip pustuštę, tą patį išversti vienaip arba visiškai priešingai.
Nieko, šypso tėvas į ūsą, lai pažaidžia, pasimoko sūnelis, vis tiek, žinia, galiausiai man pačiam reiks tvarkyti sukuistus, apšiukšlintus, ištepliotus nuo nevykusių, nors ir didingų, eksperimentų Žemės kambarius. Geras dalykas tingėjimo filosofija, bet tingėjimas tingėjimu, žiūrint į kurią pusę jį išversi.

Skaityti toliau »