Andrejus GAIDAMAVIČIUS,
Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ vilkų tyrimų koordinatorius

Apie vilkų bėdas norėčiau pradėti pasakoti vienu dar neaprašytu nutikimu Labanoro regioniniame parke, kuriame anksčiau dirbau biologu. 2002-ųjų metų kovo pabaigoje Švenčionių rajono medžiotojai surengė neeilinę vilkų medžioklę Labanoro girioje. Kaip žinia, vilkų medžioklė jų veisimosi laikotarpiu (nuo balandžio 1 d.) draudžiama. Taigi medžiotojai nusprendė pasinaudoti dar viena ir paskutine proga per šį medžioklės sezoną. Įtariama, kad vilkų medžioklę jie surengė ne bet kur, o Labanoro regioniniam parkui priklausančiame Girutiškio rezervate. Rezervato statusas draudžia net koją įkelti į jo teritoriją, o medžioklė jame – ypatingai grubus brakonieriavimo atvejis. Vilkai, kaip ir kiti žvėrys, dažniausiai jaučia, kuriose teritorijose jie yra globojami, o kuriose naikinami, todėl neatsitiktinai vilkai nuo medžiotojų dažnai slepiasi rezervatuose. Šį kartą tai jų neišgelbėjo. Spėjama, kad prie Verpstinio ežero buvo aptikta ir vėliavėlėmis apsupta vilkų pora. Sužeistas patinas pabėgo, tačiau patelė nušauta vietoje. Pagal jos apibūdinimą daroma išvada, kad ji buvo nėščia. Medžiotojai neigia medžioję rezervate, o medžioklės lape įrašę, kad vilkė buvo nušauta prie netoliese esančio Juodinėlio ež. Šis ežeras, kartu su savo apylinkėmis, pagal naują, bet dar tada nepatvirtintą Labanoro regioninio parko planavimo schemą taip pat buvo priskirtas Girutiškio rezervatui. Nebūtų toks nusikaltimas nušauti vilkę prie Juodinėlio ež. (juridiškai ši teritorija rezervato statusą gavo kiek vėliau), tačiau parko inspektorius prie Verpstinio ež. rado vėliavėlių skiaučių, naudojamų vilkų medžioklėse. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad bene paskutinius Labanoro vilkus nelaimė užgriuvo pačiame rezervate. Keisčiausia tai, kad tuomet medžioklėje dalyvavo iki tol garbingais medžiotojais laikyti asmenys, taip pat ir keli vietiniai girininkai. Įtariama, kad tai jau nebe pirmas atvejis, kai to krašto medžiotojai savo pomėgius tenkina pažeisdami rezervatinį teritorijų režimą.
Tuometinis Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas J.Jaksibaga Girutiškio rezervate net siūlęs įvesti „žalią zoną“ vilkų medžioklei, t.y. leisti vilkus medžioti nepaisant rezervatinio režimo. J.Jaksibaga, Pasiaurių girininkas K.Trojanas ir dažnas svečias iš Vilniaus J.Ilikevičius – yra pagarsėję vilkų šaudytojai, kasmet iš kailio besineriantys dėl kiekvieno į Labanoro girią užklystančio vilko. Vis labiau įžūlėjantys medžiotojai pradėjo piktinti vietinius gyventojus. Tuo tarpu kai atsakingi pareigūnai laksto į medžiokles, Švenčionių krašte klesti brakonieriavimas.
Šiais metais apsilankę Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, įsitikinome, kad vilkai nesaugūs ir ten. Medžioklės bokšteliais ties apsauginės zonos riba apstatytas Kamanų rezervatas laikina vilkų priebėga tampa žiemą – per patį medžioklės įkarštį. Tuo metu rezervate apskaitoma iki 10-12 vilkų, o praėjusią žiemą aptikta net 15-os vilkų pėdsakų. Vis dėlto, rezervato darbuotojai mano, kad nuolat pas juos gyvena ne daugiau 8 vilkų, t.y. viena šeima. Dvi šeimos tokioje palyginti nedidelėje teritorijoje niekaip neišsitektų. Įdomu, kad vilkų gausa išsiskiriančio rezervato apylinkėse dar nė vienas ūkininkas per dvi dešimtis metų nesiskundė vilkų padaryta žala, išskyrus vieną kitą išviliotą ir papjautą šunį. Laukinių žvėrių rezervate ir aplink jį gausu, ypač šernų. Jais daugiausia vilkai ir minta. Iš 33-jų pirmosios ekspedicijos, organizuotos birželio 13-14 d., metu rastų vilko ekskrementų, absoliuti dauguma buvo su šerno šeriais. Tai rodo, kad vilkų mitybos įpročiai čia kiek kitokie, nei likusioje Lietuvos dalyje ar Lenkijoje. Pagrindiniu vilko grobiu nuo seno laikomas elnias. Tik ten, kur vilkų mažai ir jie nepajėgia sumedžioti stambesnio gyvūno, daugiau pagaunama stirnų (ypač Labanoro, Karšuvos giriose). Taip pat įsitikinome, kad nemenką dalį vasaros raciono gali sudaryti bebrai, jeigu tik jų yra gausu. Kamanų rezervate per vieną dieną bebro liekanų radome net kelete vietų. Nežiūrint į tai, bebrų skaičius rezervate išlieka stabilus. Vilkai protingi gyvūnai ir žino, kad rezervate jiems yra saugiau, nei už jo ribų. Dalį jų medžiotojai bando skerdiena išvilioti prie bokštelių, esančių už rezervato apsaugos zonos.
Viešvilės valstybiniame rezervate padėtis kur kas liūdnesnė. Liepos 11 d. pėsčiomis apėję apie 30 kilometrų radome tik vieną seną vilko ekskrementą ir daugiau jokių pėdsakų, nors, pasak, rezervato darbuotojų, kokie 3 vilkai gali retkarčiais čia lankytis. Šiuo metu ketvirtoje pagal dydį Karšuvos girioje, kurios dalis patenka į šį rezervatą, gyvena ne daugiau keturių vilkų. Rezervato direktorius Algis Butleris pasakojo, kad brakonieriavimo atvejai nereti. Kartą už rezervato ribų pašautą vilką medžiotojai persiokiojo iki pat rezervato ir net pačiame rezervate, bandydami jį iš ten išvaryti ir pribaigti. Rezervato apylinkėse gyvena bent du medžiotojai, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, todėl medžiotojų, kurių didžioji dalis yra vietiniai miškininkai, dėmesys vilkams čia ypač didelis. Karšuvos girios vilkų šeimos išdarkytos, todėl grobio tenka ieškoti pavieniui. Suprantama, vienas vilkas nepajėgus nugalėti šerną ar elnią, todėl reikia tenkintis smulkesniu grobiu – stirnomis, o kartais ir kokią kaimo ožką nudžiauti. Nežiūrint nedžiuginanančių antrosios ekspedicijos rezultatų, Viešvilės rezervato pareigūnai prižadėjo toliau bendradarbiauti ir pranešti mums, jei ką nors daugiau bus aptikę. Šiuo metu čia vykdomas Europos Sąjungos remiamas projektas skirtas kurtinių sugrąžinimui į rezervatą. Viešvilės rezervate, kaip ir Kamanose, taip pat labai gausu šernų ir vilkai tokiose teritorijose, kur jokia kita medžioklė negalima, būtų geriausia priemonė nuo šernų apsaugoti ant žemės perinčius paukščius (kurtinius, tetervinus, balines pelėdas, didžiuosius apuokus, tilvikinius ir kt.).
Dar norėčiau grįžti prie medžiotojų ir ypač medžiojančių miškininkų. Aš taip pat esu baigęs tą patį Miškų fakultetą ir žinau, kad vilko reikšmė miškui kiekvienam girininkui ar urėdui yra labai gerai žinoma. Kasmet miškų urėdijos išleidžia milijonus tam, kad apsaugotų miškų jaunuolynus nuo elninių žvėrių. Jeigu kiekvienas miško masyvas turėtų savo vilkų šeimą, tokių išlaidų nereikėtų. Nereti atvejai, kai skundžiamasi bebrų užtvindytais miškais, nors visiems žinoma, kad vilkai puikiai reguliuoja šių graužikų skaičių. Tokių pavyzdžių galima privardinti daug. Todėl mane, kaip miškininką, labai žeidžia toks profesinis neatitikimas, kai šautuvas nukreipiamas į savo pagalbininką. Lenkijos vilkų apsaugos lyderės dr. Sabinos Nowak įsitikinimu, medžiojantį vilkus miškininką reikia atleisti iš darbo, nes jis daro didelę žalą miškui. Na, o kaip bus toliau su vilkų medžiokle Lietuvoje, parodys ateitis. Tikiuosi, kad Aplinkos ministerija nelauks to meto, kai net įrašymas į Raudonąją knygą vilkams mažai tepagelbės.
Ekspedicijas į Kamanų ir Viešvilės rezervatus organizavo Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Tai buvo mokomosios ekspedicijos, kurių metu kas norėjo galėjo pasimokyti pėdsekystės, susipažinti su vilkų gyvenamąja aplinka, sudalyvauti rinkime svarbios medžiagos vilkų genetiniams, parazitologiniams ir mitybos raciono tyrimams. „Baltijos vilkas“, bendradarbiaudamas su gimininga organizacija Lenkijoje ir Bielovežo žinduolių tyrimo institutu siekia išsiaiškinti vilkų grynakraujiškumą, giminingumą kitoms vilkų populiacijoms, migravimo ypatumus ir realų vilkų gausumą Lietuvoje. Nes kuo daugiau tenka tų vilkų ieškoti, tuo labiau stebiesi oficialia statistika, parengta pagal medžiotojų pateikiamus duomenis. Apie kitas planuojamas ekspedicijas bus pranešama tinklalapyje www.vilkai.lt. Dalyvavimas jose yra nemokamas, dalinai apmokamos net kelionės išlaidos (50 proc.), tad kviečiame laukinės gyvūnijos mylėtojus nepraleisti progos įdomiai praleisti laiką ir tuo pačiu tapti mūsų pagalbininkais.

Pamatyti vilką šiais laikais – didelė laimė, retam pasitaikanti. (Mindaugo SURVILOS nuotrauka)