Pašnekėkim apie demagogiją – pačią įprasčiausią lietuvių tarpusavio bendravimo formą. Štai renku Labanoro girioje mėlynes. Jų šiemet gausiau. Uogienojai po kelerių nederliaus metų spėjo atsitiesti. Žiūriu, viena moteris su vadinamomis šukomis mėlynes kad braukia, kad braukia… Klausiu, kodėl uogienojus naikini? Ji atšauna: „O kodėl mišką kerta?“. Tai kieno tu pusėje, sakau, tų, kurie mišką naikina, ar tų, kurie saugo? Pasirodo, pilnas miškas tokių uogautojų – paviršium eina, braukia, uogienojus laužo – kitąmet mėlynių čia nebus. Ir iš tikrųjų – kam tuos uogienojus saugot? Vis tiek iškirs, suars. Puota maro metu…
O dabar pakalbėkim apie demagogiją saugomose teritorijose. Atvažiuoja į parko direkciją Komisija. Tikrina… Kodėl dokumentas ne į tą „papkę“ įsegtas, kodėl valstybės tarnautojo darbo stalas netvarkingas ir t.t. Ir pradėjus taip tikrinti, oi kiek nusikaltimų tuose parkuose paaiškėja. Direktoriui – tarnybinė nuobauda. Po antros – jau nebe direktorius. Kai kurie ir patys iš darbo išeina, nemato prasmės – vistiek „iškirs“. Ir kai šitaip ponios Rūtos Baškytės institucija iš visų pusių kertama, stebiesi, kaip ji nenusispjauna į viską, iš kur tiek valios nepalūžti, kai tie viesulai jau beveik iki žemės lenkia. Gi pati matai, Rūta, kad Valstybė, nuo pat regioninių, nacionalinių parkų ir rezervatų įkūrimo, darė tą patį – kirto, kirto tai, kas net nespėjo užaugti. Tikriausiai tik parkų darbuotojai nesistebi, kodėl tie du – Metelių ir Veisiejų parkų – direktoriai, vykdydami pareigą viename ežere nuskendo. Nes jie žino, po kiek žmonių palikta tose direkcijose, kiek pareigybių tenka vienam žmogui prisiimti, koks yra kitų tarnybų požiūris į tos pačios teritorijos kontrolę ir koks yra saugomų teritorijų biudžetas. Jį, beje, kitąmet ruošiamasi dar penkiais procentais sumažinti. Vadinasi, bus dar mažiau darbuotojų išlaikoma, dar mažiau darbų suspėta nuveikti, o atvažiavusi eilinė Komisija konstatuos: „blogai dirba“. Nepasiskųsi, kad nėra laiko, kad nėra galimybių. Galop pati aukščiausia Komisija pasakys, kad tokia sistema neefektyvi ir nei parko direkcijų, nei saugomų teritorijų tarnybos visai nereikia. O pačios saugomos teritorijos liks tik žemėlapyje.
Artėja demagogų rinkimai į Seimą. Kiti demagogai net neis balsuoti. „Vistiek bus tas pats, nieko nepakeisi“, – sakys jie. Ir kaip gali pakeisti, jei net nenori pabandyti. Ar ši tauta to nusipelnė? Gyventi be gamtos.

Andrejus Gaidamavičius