Kai kas sako, kad tai žaliųjų šūkis. Ir kaip su juo nesutikti, jei matai, kad užsienyje mūsų tautiečiai elgiasi nepalyginamai kultūringiau nei namuose. Rodos, čia, Lietuvoje, viskas galima ir niekas tavęs už tai nenubaus. Nežinau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų nubaustas už numestą nuorūką, bet pabandykit taip pasielgti, pavyzdžiui, Vokietijoje. Jei ne pareigūnas, tai bet kuris save gerbiantis pilietis sudrausmins, o gal net ir įskųs. Lietuvoje skųsti nepriimtina, nebent kaimyną, kai reikia kažkokiu būdu už visai kitokias nuoskaudas atkeršyti. Visais kitais atvejais taisyklė viena – „ne mano reikalas“.
Kylant besaikiam vartojimui, o su juo ir šiukšlių kalnams, graudžiai atrodo įvairios ekologinės akcijos ir brošiūrėlės, raginančios rūšiuoti atliekas. Kas žino, kur tos išrūšiuotos atliekos nukeliauja? Ar ne į tą patį sąvartyną? Tad, kokia prasmė, – klausia savęs daugelis. Jeigu Europos Sąjungos šalis, vardu Lietuva, nesugeba sudaryti prielaidų normaliam atliekų tvarkymui, ar galime ko nors reikalauti iš Kinijos, Indijos ir kitų trečiojo pasaulio šalių? Prisimenat geografijos pamokas? „Du trečdalius Žemės paviršiaus užima vanduo“, – taip buvo rašoma vadovėliuose. Mūsų vaikai ras kitokią planetą, kurios du trečdalius paviršiaus užims… plastikas. Jau dabar Šiaurės Ramiajame vandenyne plaukioja sąvartynas, kurio dydis prilygsta naujam žemynui – viso pasaulio žmonių, t.y. ir mano su jumis, „turtas“.
Tad, ką mes galime padaryti? Pasaulio žalieji sako: „mąstyk globaliai – veik lokaliai“. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, net ir aš pats, puikiai suvokdamas, kad neturiu teisės moralizuoti, jei iš parduotuvės parsinešu bent vieną plastikinį maišelį. Kiekvieną kartą, kai praveriame savo piniginę, kažkur iškertamas miško plotelis, kažkur užteršiamas vanduo, nuo smogo dūsta vaikas… Gyvename globalizacijos apimtame pasaulyje ir tikroji daiktų kaina yra nepalyginamai didesnė nei sumokame. Visa mūsų taip vadinama gerovė – tik gamtos sąskaita, todėl pirkti reikia atsakingai, visada pagalvojant, kiek susidarys atliekų ir kur jos atsidurs, kokį kelią nukeliavo prekė nuo užauginimo iki prekystalio.
Galime visas paežeres apstatyti atliekų konteineriais, netgi skirtais rūšiuoti, tačiau atliekos nuo to niekur nedings. Pasikeis tik jų vieta. Didelė dalis jų visvien nebus perdirbama, o siūlymas deginti tolygus nuosprendžiui savo sveikatai. Juk oras, kuriuo kvėpuojame, vienas ir visur tas pats.
Tad prieš išsiruošdami į gamtą, prisiminkime, ko į ją važiuojame. Pavalgyti, paklausyti muzikos, papramogauti ar… paprasčiausiai pailsėti. Ir prisiminę tai, dar kartą įvertinkime savo krepšio turinį. Tikriausiai nei šampūno, nei šompano, nei „feirio“, nei plastmasinių lėkščių nebeprireiks.
Šiais laikais Gamta vieniems yra motina, kitiems – sesė, o daugeliui – tik prostitutė. Pasinaudoju ir pamirštu… Nebūkite tam pakantūs, mielieji „Žaliosios Lietuvos“ skaitytojai!

Andrejus Gaidamavičius