GAMTOS VARTUS ATKĖLUS
Rubrika Leonardui Grudzinskui atminti
Eglė iš Paparčių
Skubinasi visi žolynai. Siūruoja, žydi, veši, gobia visas kerteles sodriu žalumu. Kažkada vaikštinėdavau ir bumbėdavau, kad gėda eiti pro šalį ir nepažinti, kas auga. O dabar matau, kad tų žolynų mūsų žemelėj ne tokia ir didelė įvairovė. Pereinu šen ten kelis savo hektarus, o man nepažinto dar augalo nerandu. Ir paukščiai tie patys pažįstami, kaip ir maniškiai, ir žvėrelių naujų neatsiranda, tik vis mažyn kasmet. Pievos ir tos nyksta, tarsi traukiasi kažkur gilyn, lieka reti varpučio kupstai, samanos, kelios skurdžios šiurės ir vis daugiau tuščių, negyvų lopų. O taip, ten kur ūkininkai aria, tręšia sėja pievas, ten žolė net juoda traški nuo žalumo, bet…. galiu pereiti kiaurai išilgai tuos šimtus hektarų užsėtų pievų ir nerast nei vienos tinkamos arbatai vaistažolės. Kiek gi tėra tos mūsų vasarėlės, trumpas tas žydėjimas, puošnumas, tik spėk suktis, kad nepražiopsotum kokio žolyno. Einu sau, smilgą graužiu ir į vieną kišenę rasakilą, i kitą – veroniką, nubraukiu saują beržų lapų, kraunu į kraitę šaukščių lapus, patvory paskabysiu notrelių, pakalnę nuklojo našlaitės, reiktų pasidairyti paparčių ir žemuogių lapų, bet čia susigundau prisėsti po savo dvikamieniu Tėvuku senoliu ąžuolu, taip gražiai ratuku apkabintu šermukšnių. Tik tykiai reikia sėdėti, kad pajaustum ąžuolo sudiržusį, bet švelnų delną, linguoti kartu su jo šakų išmintim tiesiai iš dangaus ir nė nepajusi, kaip visi saviškiai susirinks netoliese, nes ir tu esi čia, vienis, įsiliejęs į juos. Atcimpins jauniklė žvitri lapė, prisės, pauostinės, neseniai matėmės, nepavyko tau dar šiemet įsisukti į mano vištas, vis pričiumpu. Karveliai nerims, nenustodami ulbuos. Tik prisėsk, varnos tos tai iškart mėgėjos danguj surengt tiesiai priešais akis skraidymo viražus. Dvi antelės išgąstingai pravasnos, matyt bebras uodega taukštelėjo ir pakėlė jas nuo vandens. Meleta girgžda, gandras skubinasi į lizdą. Visus ir visa gali pamatyti, išgirsti tiesiog taip, tykiai sėdint vienoje vietoje. Ir ąžuolas, ramus, išmintingas ir geras, šnabždės: „Žmogaus tyrumas turi taip švytėti, kad jam atsisėdus po medžiu, medis pats jį apipiltų žiedais“. Ak, kaip gražu. Gal taip sėdint susiglaudus senolis man priminė senutėlę istoriją apie močiutės brolį Juozą.
Močiutės tėtis buvo kaimo seniūnas. Karo metu vokiečiai jį nužudė valkiodami arkliu, liko pulkas vaikų, kuriuos kaimynai išsidalino už samdinius. Jau paaugęs vyresnysis brolis Juozas ėmė ir susirgo šiltine. Ir kur tokį dėti visiems svetimą ir tokia liga susirgusį, tik bėdos namiškiams saviems atneš, bet negi išmesi kaip daiktą. Pagailėjo, paguldė kiaulių pastogėj kartu su burokais, o toliau – žinokis. Nežinia, kiek būtų tekę galuotis, jei ne tokia pat samdinė jauna mergaitė Verutė, kuri patykom vis išslysdavo ligonį slaugyti. Ir išslaugė, pakilo Juozas ir netikėjo, kad saulę šviesią vėl mato. Tik Verutė užsikrėtusi numirė. Kiek mažai tereikia žmogui kepštelt, kad iškeliautų į kapus. Bet ir kiek daug jis gali pakelti. Prie Verutės karsto Juozas pasižadėjo eiti į vienuolius. Pasikabino ant kaklo medalioną su jos atvaizdu ir iškeliavo. Buvo pasiųstas į vienuolyną Vokietijoje. Bet neatlaikė bandomojo laikotarpio. Per didžiuosius pasninkus taip sąžiningai juos atlikdavo, kad paskui vis alpdavo. Vyresnybė nusprendė, kad Juozas neturi Dievo pašaukimo. Apmokė ūkvedžiu ir išsiuntė dirbti į Pažaislio vienuolyną. Močiutė užeidavo aplankyti brolio ir pasakojo, kad būdavo vaišinama tik ten augančiom tokiom didelės, saldžiom kriaušėm. Betriūsdamas vienuolyne neilgai trukus susirgo vėžiu. Vienuolės jį rūpestingai slaugė lig mirties. Joms ir paliko visą savo turtelį, dienoraščius, eilėraščius. Mažutėse, nuošaliose vienuolyno kapinaitėse miškely ir buvo palaidotas su Verutės portretu medalione ant kaklo. Kadais buvau aplankyti tų tykių kapelių, bet ten nėra užrašų. Kur palaidotas Juozas, negali žinoti. Dievui nerūpi vardai, nei užrašai. Jis mato kiaurai širdis.