Vaida PILIBAITYTĖ,
Lietuvos radijo laidos „Pažinimo vartai“ vedėja

Europos Sąjungoje užsimota ekologinius reikalavimus padaryti privalomus, kaip maistui ar elektros prietaisams taikomi saugos standartai. Pasak specialistų, tai turėtų būti savaime suprantama, nes planeta paskui šiandienos mūsų vartojimo tempus senokai nebesuspėja.
Kasmetinės svarbiausiu Europos Komisijos aplinkosaugos politikos renginiu tituluojamos „Žaliosios savaitės“ tema šiemet – sparčiai švaistomi planetos ištekliai. Sprendimas tam galėtų būti, pasak specialistų, toks ateities produkto dizainas – „nuo lopšio iki lopšio“ (angl. cradle to cradle), kai pasirūpinama, kad nebetinkamas naudoti produktas galėtų būti vėl panaudotas kaip žaliava.

Apie pigius imtuvus ir Afrikos vaikus

Daugiau kaip du milijonai žmonių internete yra peržiūrėję amerikiečių gamtosaugininkės Annie Leonard filmuką „Pasakojimas apie dalykus“ (angl. „The Story of Stuff“), kuriame per dvidešimt minučių ji paprastai nupasakoja ryšį tarp pigaus radijo imtuvo ir globalinių aplinkosaugos problemų.
Šis filmas – dar vienas iš daugelio bandymų atkreipti dėmesį į pasaulines problemas, kurias sukelia Vakarų ekonomikos modelis.
„Pradėkime nuo žaliavų išgavimo, o tai tik kitas žodis išnaudojimui pavadinti, o pastarasis yra tik pakaitalas žodžiui „naikinti“. Pasiekėme ribą, kai ima baigtis visi ištekliai. Mes naudojame per daug daiktų, kad ir kaip nenorėtume to pripažinti.
Kur aš gyvenu, JAV, belikę 4 proc. pradinio žemyno miško. 40 proc. vandens nebegalima gerti. Jei visi gyventų kaip mes, reiktų kokių keturių planetų. Bet yra tik viena“, – filmuko autorė atkreipia dėmesį į kasdienių prekybos centruose įsigyjamų daiktų gamybos grandinės ydas: nuo žaliavų išgavimo, gamybos ir platinimo iki vartojimo ir atsikratymo, kai jie nebereikalingi.
„Kartą užėjau į parduotuvę nusipirkti radijo imtuvo. Žiūriu, yra toks mielas aparatas už 4,99 JAV dolerius. Stovėjau eilėje ir mąsčiau, kaip radijo imtuvas gali kainuoti 4,99? Metalą tikriausiai išgavo Pietų Afrikoje, naftą – Irake, plastiką pagamino Kinijoje, o surinko viską koks nors penkiolikmetis Meksikoje. Už 4,99 turbūt net lentynų nuomos šioj parduotuvėj nesumokėsi, o ką jau kalbėt apie algą pardavėjui, kuris padėjo išsirinkti ir visas transportavimo išlaidas“, – pasakoja ji.
„Tai jei aš nesumokėjau, kas sumokėjo? Na, žmonės, kurių gamta sunaikinta, oras užterštas, vaikai Konge sumokėjo savo ateitimi. Trečdalis jų, užuot ėję į mokyklą, dirba pigaus metalo kasyklose. Visoje sistemoje nukentėjo daugybė žmonių, kad mes gautume pigių prekių, bet jokioje buhalterijoje tai neatsispindi.“
Jos kalbos yra pagrįstos ne vien ekologiniu idealizmu ar antiglobalizmu, kaip kam nors gali pasirodyti.

Ketinama drausti neekologišką produkciją

Per pastaruosius tris dešimtmečius žmonija negrįžtamai sunaikino trečdalį gamtos išteklių. Du trečdaliai pasaulio žuvivaisos regionų yra pereikvoti.
Ekologinis pėdsakas yra matas, palyginantis žmogaus vartojimo poreikį su gamtos galimybėmis. Pasak Mathiso Wackernagelio iš tokį pėdsaką skaičiuojančios tarptautinės organizacijos, žmonija jau kuris laikas gyvena ne pagal galimybes.
„Gamtos išteklius eikvojame daug greičiau nei jie geba atsistatyti. Anglies dvideginio perteklius atmosferoje, lemiantis klimato pokyčius, yra bene geriausias pavyzdys. Tuo pat metu esame priartėję prie ribos ne tik kai kalbama apie naftą, bet ir biologinę įvairovę, geriamąjį vandenį ir dar daugybę gamtos išteklių. Kai aš gimiau, 1962-aisiais, pasaulio gamta buvo gana stabili, naudojome apie pusę jos galimybių. Šiandien per 12 mėnesių iš gamtos paimame tiek, kiek atstatyti prireikia 15 mėnesių.“
Pasaulinis ekologinis pėdsakas skaičiuojamas derlingais hektarais, tad jį galima paversti planetomis. Jei visas likęs pasaulis eikvotų išteklius kaip tai daro europiečiai, poreikiams patenkinti reiktų pustrečios planetos.
Gamtosaugos specialistai liūdną statistiką tiesiogiai sieja su vakarietišku ekonomikos modeliu, kuris paremtas vartojimu, gamtos nepaisančia gamyba, skatinant pirkti vis naujus produktus ir menkai tesirūpinant atliekomis.
Aplinkosaugos komisaras Stavrosas Dimas sako, jog didžiųjų ekologinių problemų nepavyks išspręsti be radikalių žingsnių.
„Metas imtis konkrečių priemonių ir pirmiausia reikia permąstyti kaip mes gaminame produktus ir kaip juos vartojame. Yra būdų kaip tai daryti teisingai. Europos Sąjunga ketina siūlyti privalomus minimalius aplinkosaugos reikalavimus labiausiai gamtai kenkiantiems daiktams. Jie bus pagrįsti visos gamybos grandinės poveikio gamtai įvertinimu: nuo žaliavos iki atliekos. Turime reikalavimus maisto automobilių ir žaislų saugai, tad reikalavimai gamtos saugai būtų visiškai logiški.“
Šie privalomi reikalavimai turėtų papildyti jau dabar galiojančią savanorišką ekologinio ženklinimo sistemą, kurią žadama peržiūrėti. Ketinama daugiau bendradarbiauti ir su prekybos tinklais ir labiau vystyti žaliųjų pirkimų programas – nes viešosios įstaigos paslaugoms ir produktams per metus išleidžia 60 proc. Bendrijos bendrojo vidaus produkto. Manoma, kad tai taptų paskatinimu gamintojams diegiant ekologines inovacijas.

Pamirškite kapą, galvokite apie lopšį

Vienu inovatyviausių laikomas gamybos principas 2002-aisiais Williamo McDonougho ir Michaelo Braungarto aprašytas knygoje „Nuo lopšio iki lopšio“ (angl. „Cradle to Cradle: Remaking the Way We Make Things“).
Jensas Sothas iš nevyriausybinės organizacijos „Helvetas“, dirbančios darnaus vystymosi srityje, sako, kad idėjų autoriai sėmėsi iš gamtos, kuri, paprastai tariant, atliekų negamina.
„Galima sakyti: skruzdės neskraido lėktuvais ir nesinaudoja kompiuteriais, todėl yra blogas pavyzdys. Bet žvelgiant plačiau, pasaulio skruzdžių biomasė prilygsta ir net yra didesnė nei žmonių. Tad kodėl jos nesukelia problemų, o žmonės sukelia? Šiandienos produktai gaminami remiantis „nuo lopšio iki kapo“ (angl. cradle to grave) principu. Imi žaliavas, gamini produktą, o kai jo nebereikia, jis išmetamas“, – principo esmę aiškina jis.
„Kuriant produktus „nuo lopšio iki lopšio“ atliekos laikomos žaliava, naudojama saulės energija ir tausojama įvairovė. Be jokios abejonės, mes nesiūlome gaminti gamtoje suyrančių automobilių, nes tai būtų nesaugu. Galimi du šio principo variantai: biologinis ir technologinis.
Galima pradėti nuo to, kad užuot sakius „pagaminta nenaudojant to ar ano“, kreipti dėmesį į tai, kokios medžiagos naudojamos produktuose. Tada gali imti ieškoti partnerių, kurie naudoja panašias žaliavas ir bendradarbiaujant imtų gimti inovatyvūs sprendimai, padedantys išvengti atliekų“, – tikina J. Sothas.
Tačiau Anita Engler iš automobilių gamintojos bendrovės „Daimler“ purto galvą. Ir ji ne vienintelė, kuriai ši revoliucija neatrodo patraukli.
„Mūsų patirtis rodo, kad valdžia labai greita rodyti pirštu į gamintoją, kuris neva atsakingas už pagaminimą, už laužo surinkimą ir dar turi būti perdirbėjas. Mes sakom, kad atsiprašau, mes jaučiamės atsakingi už tai, kad automobilis būtų perdirbamas ir kad būtų kur jį grąžinti, kai jis nebenaudojamas. Tačiau nenorime būti atsakingi už visos perdirbimo sistemos sukūrimą ir priežiūrą. Manau, kad labai svarbu, kad visos suinteresuotosios pusės prisiimtų dalį atsakomybės“, – sako bendrovės atstovė.

Atsakomybės klausimas

Lundo universiteto profesorius Thomas Lindhqvistas išvystė „Padidintos gamintojo atsakomybės“ (angl. extended producer responsibility) sampratą, apibrėžiančią verslo įsipareigojimus pasirūpinti, kad visa produkto gamybos grandinė tausotų aplinką.
„Čia kaip ir šeimoje. Jei papietavę pasakysime, kad kažkas turi nurinkti indus, niekas nepasijudins. Reikia konkrečiai įvardyti, kas ką turi padaryti. Šiandien dažniausiai kalbame apie tai, kad atsakingas už produktą, kai jis tampa atlieka – kas turi perdirbti arba sutvarkyti. Naujas būdas į tai žiūrėti yra galvoti apie atsakomybę viso produkto gyvavimo metu. Čia ypač svarbu pasiskirstyti atsakomybę.
Kodėl? Nes šiandien būtina veiksmingiau naudoti išteklius, daugiau perdirbti, daugiau kartų panaudoti ir daugiau grąžinti į gamybos grandinę. Tam reikia daugiau nei pinigų, būtina keisti pačius gamybos principus: nuo žaliavos iki surinkimo“, – jis sako, kad finansinę atsakomybę dalintis reikia, tačiau to nepakanka. Būtini gamybos principų pokyčiai be pramonės pokyčių bus neįmanomi.
Markus Terho iš bendrovės „Nokia“ giriasi, kad jie daro net daugiau nei reikalauja galiojantys įstatymai. Pasak jo, bendrovė savo iniciatyva imasi šalinti iš gamybos tam tikras galinčias sveikatai pakenkti medžiagas, nelaukdama mokslinių įrodymų.
Mobiliųjų telefonų gamintoja ne taip seniai pristatė telefono aparatą, kurio skydelis pagamintas iš surinktų panaudotų alaus skardinių, o vidaus elektronika – taip pat iš antrinių žaliavų.
„Keturiose Europos šalyse, kuriose yra didžiausias poreikis tokiems produktams – Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje parduodame telefoną, pasižymintį trimis ekologiškomis savybėmis: jo viršelio plastikas yra pagamintas iš biologinių medžiagų, ne iš naftos, tad jį gaminant sudeginama trečdaliu mažiau anglies dvideginio ir jį galima perdirbti daug kartų. Pakuotė yra pagaminta iš perdirbto popieriaus ir yra kur kas mažesnė, o kroviklis yra taupiausias rinkoje ir net paliktas elektros lizde vartoja vos 30 milivatų energijos“, – vardija M. Terho.
Pasak jo, ateities telefone apskritai užteks atnaujinti tik programinę įrangą, tad nebebus reikalo pirkti vis naujo aparato, norint turėti moderniausią įrenginį.
Ne tik verslas, bet ir visuomeninės institucijos imasi iniciatyvos. Švedijos sostinės Stokholmo savivaldybė yra parengusi lankstinuką gydytojams, kuriame aprašytas visų pagal receptą skiriamų vaistų poveikis aplinkai po to, kai jie palieka žmogaus kūną. Jame prašoma gydytojų skiriant vaistus įvertinti jų poveikį aplinkai ir rekomenduoti tą, kuris daro mažiau žalos.

Ar pajėgsime?

Tik va, bėda yra vartotojų įpročiai.

„Nokiai“ leidus pasirinkti, ar nori su nauju aparatu gauti ir kroviklį, nors daugumai tinka senasis, kurių namie prisikaupę ne vienas, 99 proc. vis tiek norėjo naujo. Nesivargina žmonės grąžinti ir savo nenaudojamų aparatų, nepaisant to, kad šie juos priima perdirbimui.
Kad pokyčiai nebus greiti rodo ne tik daugumos gamintojų skeptiškas požiūris, bet ir realybė: pavyzdžiui, vos 10 proc. medienos Europoje išgaunama tausojant miškus. Produkciją galima būtų gaminti kitaip, bet pakeisti, tarkime, visą energetikos infrastruktūrą reiktų milžiniškų pastangų ir išteklių. Vieną pavyzdį pateikia Mathisas Wackernagelis iš „Ekologinio pėdsako tinklo“.
„Austrija pasaulyje pirmauja pagal nulinio energijos balanso (angl. zero energy housing) gyvenamųjų namų skaičių. Tai tokie namai, kuriems pastatyti reikia energijos, bet po to jie energiją ne tik eikvoja, bet ir gamina. Tokių būstų Austrijoje yra 2 tūkst. Atrodo, kaip nuostabu. Tačiau namų šalyje iš viso 3 mln. Vadinasi, ekologiškų namų vos 0,07 proc.
O jie kelia sau tikslą iki 2020 metų pusę būsto rinkos pertvarkyti į naujoviškuosius namus! Per savaitę po 2 tūkst. namų! Nepaprastai ambicingas planas, nors, pasak Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (pasaulio mokslininkus vienijanti Jungtinių Tautų institucija, skelbianti mokslo konsensusą klimato kaitos klausimais), net tokie pokyčiai būtų pernelyg lėti. Tai tik įrodo, kokių radikalių žingsnių būtina imtis“, – apibendrina jis.

Ievos Vaivaraitės piešinys