Karolis Arbačiauskas
VU Ekonomikos dieninio skyriaus studijos
Norime tikėkime, norime nepripažinkime, bet Žemės planeta niekada nebuvo visiškai saugi terpė gyvybei vystytis ir egzistuoti. Tiek pirmieji žmonių atstovai, tiek išsivystę ir smarkiai išplėtę mąstymo ribas XXI-ojo amžiaus homo sapiens individai nuolat susidurdavo su kokia nors juos naikinančia jėga. Netgi pats žmogus, būdamas gamtos dalimi, instinktų vedamas turėjo žudyti gentainius dėl medžioklės plotų. Akivaizdu, kad besivystydama būtybė atranda šimtus naujų būdų kaip mažinti savo populiaciją.
Po medžioklės plotų sekė karai tarp didžiausių pasaulio civilizacijos lopšių, vėliau besiformuojančios valstybės kalaviją naudojo savo galybės stiprinimui. Pasauliui keičiantis, keitėsi ir požiūris. Vieniems kitus žudyti vertė Kryžiaus karai, daug vėliau – „gyvybinės erdvės“ poreikis. Bet kai visas pasaulio žemėlapis jau buvo pasidalintas ir didieji konfliktai ir besaikiai karai išblėso, žmonija susidūrė su kita galinga jėga. Jai teko stoti prieš gamtą.
Daug įvairių su žmogaus veikla susijusių faktorių sudavė nemenką smūgį Žemei. Nuo žmogaus veiklos pradžios pasikeitė atmosferos sudėtis, vandens ir sausumos santykis, labai pakito aplinka, įvyko daug tektoninių plokščių judėjimų, pasikeitė klimatas. Iš tikrųjų didelė dalis pakitimų negali būti vienareikšmiškai priskirti žmogui (pvz., tektoniniai judėjimai, sukeliantys žemės drebėjimus, ar aplinkos pakitimas), bet yra natūralūs planetos kitimo (savotiškos evoliucijos) reiškiniai. Žmogus, ko gero, didžiausią indėlį įdėjo į klimato bei atmosferos pokyčių sąskaitą.
Metinės oro temperatūros fiksavimas mokslininkams parodė, kad klimatas keičiasi su visuotinio atšilimo tendencija. Toks faktas yra priimtinas ir juo remiantis yra kuriamos klimato kaitos stabdymo strategijos. Įdomu tai, kad mokslininkų nuomonės išsiskiria kalbant apie reiškinio priežastis. Dalies jų teigimu, klimatas, kaip ir visa gamta, negali būti stabilus, jis privalo kisti. Klimato atšilimo jie nesieja su „šiltnamio efektu“ ir tvirtina, kad jeigu oro temperatūra nekiltų, tai ji vis viena neliktų pastovi ir kristų, o akivaizdų atšilimą lemia tokie gamtos reiškiniai, kaip saulės suintensyvėjimas (daromos prielaidos, kad saulės aktyvumas šiuo metu yra aukščiausias per kelis tūkstančius metų), ugnikalnių išsiveržimai ir kita.
Dėl to, kad žmogaus veiklos šalutiniai produktai klimatą veikia ne tik lokaliniu, bet ir globaliniu mastu, o akivaizdūs veiklos padariniai atsispindi tik ilguoju laikotarpiu (t. y. nuo emisijos pradžios praėjus apie dešimčiai metų), nustatyti tikrąją atšilimo priežastį yra labai sunku. Taigi žmogaus veiklos indėlis į visuotinį atšilimą įgyja hipotetinį atspalvį ir negali būti traktuojamas kaip vienintelė priežastis.
Šiltnamio efekto, kitaip nei visuotinio atšilimo bendrąja prasme, priežastis apibrėžti yra kur kas lengviau. Šiltnamio efekto modelis nėra sudėtingas ir gali būti lengvai perprantamas. Procesas paremtas saulės infraraudonųjų spindulių „užkonservavimu“ Žemės paviršiuje (planeta gauna energiją iš saulės, kurios 70 % sugeria ir panaudoja gyvybiniams procesams palaikyti, o likusius 30 % atspindi. Tačiau dalis atspindėtos energijos dėl atmosferoje susikaupusių šiltnamio dujų grįžta į Žemės paviršinius sluoksnius) ir dėl to yra viena iš pagrindinių visuotinio atšilimo priežasčių. Dėl didžiosios dalies šiltnamio dujų (metano, ozono, anglies dioksido (CO2), diazoto monoksido, halogeninių anglies junginių) koncentracijos atmosferoje didėjimo yra kaltas žmogus.
Per XX-ąjį amžių vidutinė pasaulinė temperatūra pakilo iki 1 0C, o XXI-ajam amžiui Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) numato 1,1–6,4 0C pasaulinės temperatūros padidėjimą. Nesuvokiant tokių nežymių klimato svyravimų pasekmių, tai neatrodo labai grėsmingai. Nors, pavyzdžiui, pasaulio klimatui atšilus 6 0C, vidutinė Lietuvos metinė temperatūra padvigubėtų (įsivaizduokime prie kokių kardinalių pasikeitimų turėtų adaptuotis prie sąlyginai žemos oro temperatūros pripratę Baltijos regiono gyventojų organizmai). Įsivaizduokime, kaip tai paveiktų arktinės ar antarktinės klimato zonų teritorijas. Numatomas temperatūros pakilimas ištirpdytų dalį Žemės ledynų, o tai sukeltų 11–17 cm vandens lygio pakilimą per XXI-ąjį amžių. Be to, situaciją apsunkina tai, kad ištirpus ledui, jo vietą užima sausumos teritorija arba vanduo, kurie atspindi žymiai mažesnį infraraudonųjų spindulių kiekį nei ledas. Vadinasi, būtų sugeriama vis daugiau energijos, o tai vėlgi keltų pasaulinį temperatūros lygį. Susiformavus tokiam ciklui, sustabdyti visuotinį atšilimą taptų dar sudėtingiau. Be to, dideliu mastu išaugęs atmosferinis CO2 kiekis automatiškai padidintų ištirpusio anglies dioksido kiekį vandenyne, o tai neišvengiamai lemtų vandens rūgštingumo padidėjimą. Pažymėtina, kad net nedideli vandens pH svyravimai gali labai pakeisti vandenynų ekosistemas. Netgi nežymus ledo tirpimas atimtų gyvenamąsias vietas iš baltųjų lokių, ruonių, jūros vėplių. Be to, tai reikštų tos vietos ekosistemos irimo pradžią, nes sutriktų mitybos grandinė ir didelė dalis gyvūnų netektų prasimaitinimo šaltinio.
Žmonija, matydama vis pesimistiškesnes ateities vizijas, negalėjo išlikti abejinga. „Didžiuoju žingsniu“ užkertant kelią šiltnamio efekto grėsmei spaudoje vadinamas Kioto protokolas prieš trejetą metų (protokolą ratifikavus Rusijai) tapo vienu iš svarbesnių diskusijų objektu tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Tikriausiai nieko nestebino kritikų nuomonės, kad vienos didžiausių oro teršėjų protokolo patvirtinimas tebuvo gerai apgalvotas politinis žingsnis. Tačiau net jeigu tai ir vadintume politine spekuliacija, Rusija, kaip ir visos Kioto protokolą ratifikavusios valstybės, yra įsipareigojusi mažinti šiltnamio dujų emisijas į atmosferą. Visai kitokį sprendimą pateikė Jungtinės Amerikos Valstijos, atsisakiusios ratifikuoti protokolą dėl ekonominių sumetimų ir padidėsiančios konkurencijos iš Kinijos pusės. Yra manoma, kad jau 2006 metais Kinija pralenkė JAV ir tapo daugiausiai atmosferą teršiančia valstybe pasaulyje, tačiau Kinijos vyriausybė ėmėsi iniciatyvos, kad taršos mastai valstybėje būtų skaičiuojami vienam gyventojui. Remiantis tokiais skaičiavimais, Kioto protokolo sąlygos šaliai taptų daug „švelnesnės“ ir lengviau įgyvendinamos, tačiau globaliu mastu Kinija išliktų labiausiai oro taršą didinančia valstybe ir savanaudiškų tikslų vedama vilkintų protokolo įgyvendinimą. Užtenka panagrinėti keleto stambiausių pasaulio teršėjų pozicijas ir strategijas, kad įžvelgtume dėsningumą, jog tik dirbdamos kartu valstybės galės pasiekti teigiamų rezultatų. Šiuo atveju, kritiškai galėtume vertinti JAV atsisakymą ratifikuoti protokolą, kurios masinio vartojimo šalutiniai produktai nuodija ne tik pačios JAV gyventojus ir naikina ne tik jos ekosistemas, bet palieka gilius pėdsakus visuose žemynuose. Kita vertus, šioje vietoje išlieka didelis klaustukas, kas elgiasi racionaliau – JAV ar kita pasaulio dalis, teoriškai jau dabar siekianti Kioto protokolo užbrėžtų tikslų įgyvendinimo?
Šalies prezidento Džordžo Bušo administracija tikina naujų technologijų tyrinėjimui išleisianti daugiau lėšų nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus ir sugebėsianti jas pritaikyti taip, kad jos neštų pelną (laissez faire teorijos įgyvendinimas). Šioje vietoje lieka dar vienas neatsakytas klausimas – kokia tikimybė, kad JAV laikysis savo žodžio ir pasieks užsibrėžtų tikslų?
Ekonomikos tyrėjai yra pastebėję tendenciją, kad didėjant vartojimui, didėja ir atmosferos tarša. Tačiau kokią naudą padidėjęs vartojimas teikia pačiam vartotojui? Sakykime, „X“ metais žmonija suvartoja vienu vienetu „Y“ gėrybės daugiau nei praėjusiais metais. Padidėjęs gėrybės suvartojimas suteikia tam tikrą naudą „Z“ vartotojui ir padaro tam tikrą žalą „V“ atmosferai. Šiuo metu esant milžiniškiems vartojimo tempams, sukuriama papildoma nauda vartotojui yra labai nedidelė (ji praktiškai nejaučiama), tačiau gėrybei sukurti į orą yra išskiriamas tam tikras papildomas kiekis teršalų, kurio pasekmės yra smarkiai jaučiamos. Kitaip tariant, yra padaroma didesnė žala, nei sukuriama nauda (Z < V). Dėl to galime drįsti abejoti, ar JAV sugebės didindama vartojimą sumažinti taršą. Galbūt tiek ekonomikai, tiek Žemės klimatui reikėtų šiek tiek atvėsti?
Giliau nagrinėjant oro taršą, paaiškėja du bene daugiausiai apmaudo keliantys faktai:
Dėl šių bruožų nukenčia daugelis besivystančių, mažai vartojančių ir labai nuo žemės ūkio priklausančių valstybių, be to, žmonėms sunkiau įvertinti situaciją dar nejaučiant jos pasekmių (nors kiekvienais metais jų vis daugėja).
Lietuva yra viena iš tų valstybių, kurioms 1986 metais teko patirti lokalinės teršėjos globalias pasekmes. Po atominės elektrinės Černobylyje sprogimo į orą patekusios radioaktyviosios medžiagos debesų pavidalu pasklido po šiaurinę Europos dalį. Oficialiais Ukrainos ir Rusijos apskaičiavimais, nuo jėgainės sprogimo sukeltų padarinių nukentėjo ne mažiau kaip 9 000 000 žmonių.
Tuo metu, kai dalis mokslininkų teigia, jog klimato atšilimas Lietuvoje didelės įtakos neturės ir visa, ką gyventojams reikės padaryti, tai tik adaptuotis prie naujų, šiltesnių oro sąlygų, šalis yra kamuojama padažnėjusių gamtos stichijų siautėjimų. Britų ekonomistas, buvęs Pasaulio banko analitikas, Nikolas Sternas savo klimato kaitos studijoje nagrinėja ir 2003-ųjų metų vasaros karščio bangos, nuvilnijusios per Europą, pasekmes.
Tų metų vasaros kaitrą N. Sternas įvardija kaip gamtos reiškinį, kuris pasitaiko vieną kartą per tūkstantį metų, tačiau šiuo metu dėl žmonijos veiklos tokių reiškinių tikimybė yra padvigubėjusi, o amžiaus viduryje tai turėtų kartotis kasmet. Manoma, kad nuo 2003-ųjų vasaros karščių Europoje mirė 35 000 žmonių. Kad Lietuvos visuomenei privalu spręsti visuotinio atšilimo problemą byloja 2005 metais siautėjęs uraganas „Ervinas“, miškų ūkiui padaręs nuostolių už 6 mln. Lt, 2005 metų vasaros liūtys, žemdirbiams kainavusios 12 mln. Lt, 2006 metų sausra, kainavusi 700 mln. Lt, 2005–2006 metų šalčiai, žemės ūkiui atnešę 41 mln. Lt nuostolį.
Trumpam pafantazuokime, kad Lietuva staiga įgauna didelės politinės galios ir atsisako ratifikuoti Kioto protokolą, nes tai pristabdytų ekonominį šalies vystymąsi. Ir jeigu gerai apskaičiuotume, pastebėtume, kad nedidelis visuotinis atšilimas Lietuvai kai kuriais aspektais galėtų būti naudingas. N. Sternas klimato kaitos studijoje pastebi, kad atšilimas Europoje didžiausią žalą padarytų pietinėms valstybėms (Italijai, Ispanijai, Portugalijai), nes pakilusi temperatūra gerokai apsunkintų gyvenimo sąlygas tame Europos regione (geriamojo vandens stygius, ligų ir mirčių pagausėjimas, ekosistemų nykimas ir kt.), bet sudarytų geresnes sąlygas turizmui, žemės ūkiui ir kai kurių ekosistemų įsitvirtinimui šiauresnėse Europos šalyse, o tarp jų ir Lietuvoje. Taigi Lietuvoje būtų skaičiuojami gerokai padidėję pelnai iš turizmo (N. Sternas savo studijoje teigia, kad planetos oro temperatūrai pakilus 1 0C, Rusija pritrauktų 30 % turistų daugiau, tikėtina, kad ir Lietuvoje būtų laukiami panašūs rezultatai) bei žemės ūkio ir sumažėtų išlaidos už šildymą žiemos laikotarpiu. Iš kitos pusės, nukentėtų žiemos turizmas, kuris Lietuvoje nėra gerai išvystytas, todėl padidėję pelnai vasaros laikotarpiu turėtų viršyti prarastus pelnus žiemą. Susidaro įspūdis, kad derėtų natūraliai džiaugtis tokia gera šalies geografine padėtimi ir sąlyginai šviesia ateities vizija. Tačiau negalime pamiršti, jog tai tėra „viena medalio pusė“. Lietuva, nors ir ribodamasi su jūra (remiantis visuotinio atšilimo scenarijumi, ištirpę ledynai turėtų pakelti vandens lygį planetoje, o tai sąlygotų tam tikros sausumos dalies praradimą), nepatenka į didžiausios rizikos valstybių sąrašus ir nesusiduria su didele tiesiogine žala, bet stipriai kenčia nuo vienos didžiausių globalinio atšilimo priežasčių – oro taršos. Visiškai lengvai suvokiamas ir nenuginčijamas faktas yra tas, kad šalies gyventojai, nemažindami šiltnamio dujų išskyrimo į atmosferą, statosi sau milžinišką dujų kamerą. Ir jeigu lietuvis, būdamas toks kūrybingas ir darbštus žmogus, gali įžvelgti teigiamų atšilimo savybių, tai manytina, kad nė vienas iš mūsų neteiktų kam nors didesnio prioriteto nei sveikata ar gyvybė, kurioms iškils Damoklo kardo grėsmė, jei nesiimsime priemonių situacijai pakeisti ar bent stabilizuoti.
Pagal Kioto protokolą kiekvienai sutartį ratifikavusiai valstybei yra nustatytos tam tikros užduotys. Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų valstybių, nustatyta per penkerių metų laikotarpį (2008–2012 m.) 8 % sumažinti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį lyginant su 1990 metais. Remiantis jau pasiektais rezultatais, yra manoma, kad Lietuvai protokolą įgyvendinti pavyks. Pastaruoju metu Lietuvoje tam yra skiriama tikrai nemažai dėmesio. Visai neseniai spaudoje pasirodė Vilniaus savivaldybės sudarytas preliminarus mažalitražių automobilių, kurie nebus apmokestinami už stovėjimą Vilniuje, sąrašas. Turėdamas keletą trūkumų, toks sąrašas bet kuriuo atveju yra geros iniciatyvos pavyzdys, kuria galėtų pasekti ir kiti Lietuvos miestai. Ganėtinai sudėtinga situacija Lietuvoje ir pasaulyje yra su alternatyviojo kuro panaudojimu automobiliams varyti. Net ir turint šių dienų moderniąsias technologijas, biokuro panaudojimas praktikoje tiek žvelgiant iš finansinės, tiek iš ekologinės pusių kainuotų daugiau nei važinėjimas perdirbta nafta.
Lietuva, nebūdama toli technologijų srityje pažengusia valstybe (trumpam pamirštant lazerių industriją), šiuo metu daugiau dėmesio turėtų skirti ne įvairių futuristinių oro taršos mažinimo technologijų kūrimui, bet „svetimų“ idėjų įgyvendinimui šalyje. Galbūt būtų sudėtinga bandyti valstybėje sukurti tokią ekologišką energetikos sistemą, kokia šiuo metu pasaulyje garsėja Danijos Karalystė, ar statytis tokio dydžio vėjo jėgaines, kokios sėkmingai dirba Nyderlanduose, tačiau perimtas technologijas kiek kitokiais mastais galima pritaikyti ir Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojai priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos gali būti raginami namų ūkiuose įsirengti mažas, atsinaujinančią (saulės, vėjo) energiją perdirbančias jėgaines. Respublikos vyriausybė galėtų paskirti dalį biudžeto tokių minijėgainių statyboms šalyje skatinti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva patenka į vidutinių platumų klimato juostos zoną, šalyje galimos ir nedidelių potvynių ir atoslūgių elektrinių statybos, tačiau nėra aišku, kiek jos būtų pelningos. Taip pat Lietuvos vyriausybė galėtų skirti daugiau investicijų į atsinaujinančią energiją perdirbančių jėgainių statybas užsienio valstybėse (kuriose yra palankesnės geografinės sąlygos) ir energetinių tiltų joms sujungti su Lietuva tiesimą.
Gana kritiškai (bet neprieštaringai) galima vertinti CO2 emisijų į atmosferą apmokestinimą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, nes tikėtina, kad tai nepakeistų į orą išmetamų teršalų kiekio. Kad tuo įsitikintume, galime sukurti nesudėtingą ekonominį modelį. Sakykime, Vilniuje dirba 10 stambių gamyklų, kurios smarkiai teršia orą. Tarkime, dėl didelių mokesčių keturios iš jų nebegali tęsti veiklos ir privalo nutraukti veiklą. Likusios šešios gamyklos turi patenkinti tą pačią paklausą, todėl jos pradeda gaminti daugiau produkcijos, jų vidutiniai kaštai sumažėja ir mokesčiai už oro taršą „nesuduoda mirtino smūgio“ biudžetui. Tokia situacija turėtų dvejopą poveikį ekonomikai. Iš vienos pusės, vyriausybė gautų papildomų pajamų biudžetui, tačiau, kita vertus, tokia situacija susiaurintų rinką ir priartintų ją prie oligopolinio rinkos modelio, dėl kurio nukentėtų vartotojai. Problema išlieka tokia, kad įsigaliojus tokiam modeliui, Vilniaus oro užterštumo lygis, kaip ir visuotinio atšilimo tendencija, išlaikytų status quo būseną.
Manytina, kur kas efektyvesnis spaudoje neseniai aprašytas būdas pristabdyti visuotinį atšilimą būtų anglies dioksido surinkimas ir perdirbimas į medžiagą, kuri galėtų būti panaudojama įvairiems plastikiniams daiktams ar netgi baterijoms gaminti.
Be daugelio teoriškai teisingų, tačiau sudėtingai įgyvendinamų sprendimų, galimas ir dar vienas – kur kas paprastesnis ir praktiškesnis. Akivaizdu, kad į orą daugiausiai CO2 išskiria didelio variklio tūrio automobiliai, kuriais Lietuvoje važinėja palyginti aukštas pajamas gaunantys asmenys. Vyriausybė galėtų panaikinti pridėtinės vertės mokestį perkant bet kokį mažesnio nei 2 l darbinio tūrio automobilį, o visiems didesnio variklio tūrio automobiliams (suskirstant juos į 2–3,5 l, 3,5–5 l kategorijas) taikyti iki 200 % mokestį už tokio automobilio įsigijimą. Sekmadieniai galėtų būti skelbiami žaliosiomis dienomis, ir visi, norintys važiuoti tą dieną, turėtų mokėti papildomus mokesčius. Nesudėtingai galėtų būti įgyvendinta ir europarlamentaro Justo Paleckio pasiūlyta idėja apmokestinti visus daugiau nei 5–6 kartus per metus lėktuvais skraidančius žmones, nes aviacija taip pat yra viena iš didžiausias anglies dioksido emisijas sukuriančių infrastruktūros sričių.
Apskritai, sprendžiant bet kokias problemas labai svarbus veiksnys yra visuomenės palaikymas, kuriam gauti tėra žinomas vienas būdas – kalbėti apie tai viešai. Lietuvos visuomenė suvokia, kas yra globalinis atšilimas, žino jo priežastis ir netgi pasekmes, tačiau nejaučia grėsmės. Ko gero, ta pati problema pastebima visame pasaulyje. Tūkstančius metų yra bandoma įvairiais būdais nuspėti ateitį ir užbėgti įvykiams už akių, tačiau kai jau yra aiškus scenarijus, vis mažiau entuziastų ryžtasi veikti. Klausimas, kodėl taip yra, išlieka neatsakytas, tačiau faktas, kad tokia situacija negali būti pateisinama, kalba pats už save. Žmonių ciniškumo ir abejingumo kiautas privalo ir bus pralaužtas. Tik ar ne per vėlai?
Aš neprašau žmonių tapti gamtos mylėtojais, aš prašau parodyti jai šiek tiek pagarbos.
Iliustracija iš http://radicalgraphics.org