GAMTOS VARTUS ATKĖLUS
Rubrika Leonardui Grudzinskui atminti

Andrejus Gaidamavičius

Kai paskutinį kartą buvau namie, Labanoro girioje, mama paklausė:
– Matei eglę prie kelio? Perkūnas į šipuliukus sudaužė! Už šimto metrų skeveldros mėtosi…
Buvo griaustinis ir Vilniuje, prisimenu jį, bet įspūdžio nepadarė. O čia, vidugiryje, jis įsisiautėjo… Žinojau, kad perkūnas į eglę trenkia labai retai, o dar rečiau į šipulius sudaužo visą medį. Tokį praėjusią vasarą parodė man Žemaitijoje, netoli vilkų aptvaro. Vietinis eigulys surinko visus šapelius ir apeigoms naudoja. Davė tada ir man – vietoj smilkalų.
Šie metai man ypatingi. Labanoro girioje po ilgos pertraukos pagaliau įsikūrė vilkų šeima. Vasario 15 dieną Kanio raiste sudraskė elnę. Beveik viską suėdė, o širdį paliko ant sniego atskirai padėtą… Didelė ta elnės širdis, turbūt per paskutinę gyvenimo akimirką dar labiau išaugusi. Vilkų būta penkių – tėvai ir trys praėjusių metų jaunikliai. Ilgai dar pėdsakais jų klajojau, net kai sniegas nutirpo. Neatsiliko ir jie nuo manęs. Kartais, naktį grįždamas iš poeto Albino Bernoto namų ar iš traukinio, jausdavau šalia. Nejauki ta kaimynystė, ypač kai esi vienas, visiškoje tamsoje ir be žibintuvėlio. Tada belieka tik dainuoti. Dainuoti taip, kaip vilkai dainuoja – iš visos dūšios, kiek oro į krūtinę telpa. Ir visi kaime girdi – Gaidamavičius į namus sugrįžta… Neįsivaizduoju. Kada jokios baimės nėra, o kojos ima tirtėti, žinau – plėšrūnas už nugaros. Tolumoje suloja stirna. Tikrai ne žmogaus išgąsdinta. Staigiai atsisuku – iš pakelės lengvai į miško glūdumą nuliuoksi žvėris. Ateinu ryte patikrinti – švieži vilko pėdsakai dulkėtame žvyrkelyje.
Vilkai visada paskui žmogų seka. Tai normalu. Kai miške nieko nematai – naivu tikėtis, kad esi vienas. Ir žmogus gerbs girią tol, kol jaus, kad ne jis yra jos valdovas.
Taigi nuskubėjau prie tos perkūno sudaužytos eglės. Per lietų. Pasirodo, ne visą eglę suskaldė – dar kelios šakos liko. Prigludau prie kamieno ir ištariau – gyvensi. Pro šalį bėgantį bevardį miško upelį Perkūnupiu pavadinau. Nusekiau juo iki pat dievupės Peršokšnos ir negalėjau atsistebėti tuo miniatiūriniu upelio peizažu – asiūkliai atrodė tarsi „eglynas“, apsupęs raudono smėlio „pakrantes“, o švelnių sąmanų kilimas – tarsi salpinė „pieva“. Padidink viską tūkstantį kartų ir atsidursi priešistoriniame pasaulyje. O gal paprasčiau save susimažinti? Reikia tiesiog žemai pasilenkti… Mums, suaugusiems, uždrausta būti vaikais. Bet čia juk niekas nemato…