Laimis ŽMUIDA
Labai sunku kalbėti apie atominę energetiką. Labai sunku yra todėl, kad tai yra sudėtinga sritis, kurios mes visiškai neišmanome. Pasaulyje yra tik kruopelytė žmonių, kurie dirba konkrečiai atominės energetikos srityje ir kurie gali kažką konkretaus apie tai pasakyti. Norint išreikšti savo nuomonę „už“ ar „prieš“ atominę energetiką, reikia nors kiek žinoti šią technologiją ir jos poveikį aplinkai. Mano manymu, tokius „už“ ar „prieš“ gali atsakingai pareikšti tik saujelė žmonių mūsų planetoje.
Tačiau savo poziciją šiuo klausimu pareiškia milijonai žmonių. Visai neseniai vyko akcija Europoje, kur buvo stengiamasi surinkti vieną milijoną parašų „prieš“ atominę energetiką. Ir šie parašai buvo nesunkiai surinkti. Milijonas žmonių išreiškė griežtą poziciją prieš atominę energetiką. Tačiau, jei pasikalbėtume su kiekvienu pasirašiusiuoju, tai, esu įsitikinęs, kad nei vienas iš jų atominės energetikos neišmano ir pateikti argumentų, o tuo labiau apskaičiavimų, kodėl vienos rūšies energetika yra blogesnė už kitas negalėtų.
Šiame straipsnyje pabandykime pasamprotauti, kodėl tiek žmonių pasisako prieš atominę energetiką, nors visiškai nieko neišmano šioje srityje ir kodėl yra pasaulinio lygio gamtosaugininkų, kurie drįsta pasisakyti „už“ atominę energetiką.
„Žalieji“ PRIEŠ atominę energetiką
„Nesu sutikusi žaliojo, kuris palaikytų atominę energetiką“, – sako Vaida Pilibaitytė, viena žinomiausių aplinkosauginio profilio žurnalisčių, pelniusi pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniame lygmenyje. Iš tikrųjų pasaulyje yra tūkstančiai aplinkosauginių organizacijų ir beveik absoliuti dauguma jų narių griežtai pasisako prieš atominę energetiką. Šios rūšies energetikos kritika yra viena svarbiausių aplinkosaugininkų eskaluojamų temų šalia informacijos apie cheminę aplinkos taršą, genetiškai modifikuotus organizmus, klimato kaitos problemą, miškų ir kitos natūralios gamtos naikinimą ir pan.
Taip pat beveik absoliuti dauguma aplinkosaugininkų pasisako „už“ alternatyviąją energetiką: saulės, vėjo, vandens, biokurą, geoterminę, potvynių ir kt. Tačiau reikia iš karto paminėti, jog hidroelektrines „žalieji“ taip pat daug kritikuoja ir kovoja prieš jų daromą žalą aplinkai. Pastaruoju metu pradėta abejoti ir biokuro energijos švarumu. Taigi sakydami „alternatyvi energetika“ aplinkosaugininkai pirmiausia turi omenyje saulės bei vėjo jėgaines ir priešpriešina jas „tradicinėms“ – šiluminėms ir atominėms jėgainėms.
Kokie gi yra nurodomi pagrindiniai atominės energetikos minusai? Labiausiai baiminamasi dėl atominių jėgainių nesaugumo. Jeigu įvyksta avarija, tai ne tik žmonės žūna, bet ir didžiuliame plote užteršiama aplinka radioaktyviomis medžiagomis taip, kad joje ilgą laiką negali gyventi žmonės. Be to, pakilęs radioaktyviųjų dalelių debesis gali būti vėjo nupučiamas į kitas valstybes ar netgi į kitą žemyną ir neigiamai paveikti gyventojų sveikatą.
Kitas svarbus dalykas, dėl kurio yra kritikuojama atominė energetika, yra jos kuriamos atliekos. Kol kas nėra sugalvota jokio efektyvaus ir saugaus jų utilizavimo ar sandėliavimo būdo.
Yra ir kitų aspektų, dėl kurių atominė energetika yra kritikuojama.
„Žalieji“ UŽ atominę nergetiką
Nors beveik absoliuti dauguma su aplinkosauga susijusių žmonių pasisako „prieš“ atominę energetiką, tačiau visgi yra (nors ir labai mažai) aplinkosaugininkų, kurie yra „už“. Apie 1996 m. Bruno Comby išleido knygą „Aplinkosaugininkai už atominę energetiką“. Knygoje išsakytos mintys paskatino burtis žmonės. Organizacija šiuo metu vienija virš 9 000 oficialių narių. Anot jų, mintis, jog atominė energetika yra teršianti ir nesaugi, yra vienas didžiausių amžiaus nesusipratimų. Jeigu tinkamai naudojama, atominė energetika yra švari, neišskiria teršalų į atmosferą, ją gaminančioms konstrukcijoms pagaminti reikia mažo kiekio išteklių (palyginti su vėjo ir saulės), jos gamybos proceso metu susidaro labai mažai atliekų ir ji neprisideda prie šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimo.
Žymiausias mokslininkas, aplinkosaugininkas, kuris griežtai pasisako „už“ atominę energetiką, yra Jamesas Lovelockas. Anot jo, atominė energetika yra saugi. Prie tokios išvados jis prieina lygindamas ją su iškastinio kuro (naftos, anglies, dujų) deginimo jėgainėmis. Įvykus avarijai atominėje elektrinėje tikrai žūsta žmonės, taip pat pakenkiama didžiuliu spinduliu nuo avarijos gyvenantiems žmonėms, tačiau jei palyginsime nukentėjusių gyventojų skaičių su šiluminių elektrinių daroma žala žmonėms, tai pasirodys, jog pastarosios kenkia žymiai labiau. Deginant kurą išsiskiria toksinės medžiagos, kurios patenka į atmosferą, vandenį, nusėda ant daiktų, gyvų organizmų. Tai kenkia žmonėms iš lėto, todėl nematydami tiesioginės žalos mes jos nesuvokiame apskritai.
Kitas tos pačios taršos aspektas yra susijęs su globaliniu atšilimu. Deginant anglį, naftą, dujas ar durpes šiluminėse elektrinėse į atmosferą išsiskiria daug šiltnamio efektą skatinančių dujų. Dėl to keičiasi klimatas, o klimato kaita, kaip prognozuojama, nusineš tiek gyvybių, kiek atominė energetika niekada nenusineštų.
Atominių elektrinių pavojingumą Jamesas Lovelockas dažnai lygina su rūkymo pavojingumu. Palyginus su juo, atominė energetika yra visiškai saugi, nes dėl su rūkymu susijusių priežasčių kasmet miršta tūkstančiai žmonių.
Atominės jėgainės pavojingumas, anot mokslininko, yra iliuzinis. Jį galima palyginti su lėktuvų nesaugumo mitu. Žmonės bijo skristi lėktuvu, tačiau nebijo važiuoti automobiliu, nors statistiškai įrodyta, jog autoavarijose žūsta žymiai daugiau žmonių ir lėktuvai yra saugesnė transporto priemonė.
Paklaustas, kaip išspręsti radioaktyviųjų atliekų problemą, Jamesas Lovelockas atkerta, jog jis sutinka kapsulę su radioaktyviosiomis atliekomis laikyti užkastą savo darže ir naudoti išsiskiriančią energiją šildymui.
Saulės ir vėjo energetikos, mokslininko manymu, nepakanka aprūpinti tokius didelius šiuolaikinės populiacijos poreikius.
Energetikos centralizacija ir decentralizacija
Dar vienas svarbus ir įdomus aspektas, kuriuo galima analizuoti energetikos efektyvumą, yra centralizacija.
Atominės jėgainės yra galingos ir vienoje vietoje pagamina didžiulį kiekį energijos. Vėliau šį kiekį reikia paskirstyti laidais po didelę šalies teritoriją. Energijos koncentracija pavojinga keletu aspektų. Visų pirma, iškyla tinklų monopolizacijos grėsmė. Antra, svarbūs koncentruoti objektai yra pirmiausias teroristų ar karo veiksmų taikinys.
Vėjo ir saulės energija grindžiant visą energetikos sistemą centralizacijos galima būtų išvengti. Įmanomas netgi asmeninės nepriklausomybės atvejis, kai kiekvienas šeimos namas pats pasigamina tiek energijos, kiek jam reikia. Tokiu atveju nebaisus nei monopolis, nei teroristiniai išpuoliai. Taip pat esi nepriklausomas ir nuo elektros tiekėjo siūlomų kainų, o pats pasigamini visą energiją. Tai – idealus variantas, energetinės nepriklausomybės rojus. Tačiau vargu ar jį įmanoma įgyvendinti šiuolaikinėje visuomenėje.
Nors vėjo ir saulės energijos šalininkai ir turi omenyje energetinę nepriklausomybę, tačiau praktikoje mes matome, kad vis tiek stengiamasi statyti didžiules jėgainių fermas, koncentruoti jas į vieną vietą, o taip pat išlieka noras įjungti jas į bendrą tinklą. Situacija tokiu atveju nepasikeičia. Nors šalis gali girtis, kad 20 ar 40 procentų jos energijos pagamina vėjo jėgainės, tačiau jei jos visos sujungtos į vieną tinklą, tai tinklų monopolizacijos problema išlieka ir energetinės nepriklausomybės argumentas netenka prasmės. Tokiu atveju vėjo energetikos šalininkai negali kritikuoti atominės energetikos monopolizacijos pavojumi, nes patys atsiduria tokioje pačioje situacijoje.
Pastatyti vėjo ir saulės jėgaines prie kiekvieno miesto ir nesujungti viso to bendru tinklu vargu ar įmanoma, nes šiuolaikinė visuomenė reikalaus saugumo. Juk likvidavus miesto energetinį centrą jis energijos nebegaus tol, kol nebus pastatyta nauja elektrinė. O jei visa būtų sujungta vienu tinklu, tai energiją juk galima nukreipti iš kitų miestų rezervų.
Girdėjau, yra keliamos idėjos padengti dalį Sacharos dykumos saulės elementais ir nutiesti laidus į Europą. Tai visiškai įmanoma, tačiau juk gauname tą pačią centralizacijos problemą.
Geriausias atvejis turbūt yra asmeninė energetinė nepriklausomybė, tačiau tokio varianto įgyvendinimas turi būti nukeltas toli į ateitį, kai visuomenė bus pasirengusi rinktis kitokį – necentralizuotą – gyvenimo būdą.
Nežinomoji atominės energetikos pusė
Turbūt pati pavojingiausia atominės energetikos savybė yra ne centralizacijos, avarijų pavojaus ar radioaktyviųjų atliekų laidojimo problema. Man, paprastam piliečiui, nepatraukliausia ato-minėje energetikoje yra nežinomybės faktorius. O iš nežinojimo juk ir kyla visos minėtos problemos. Nežinantį žmogų galima labai lengvai kontroliuoti.
Štai aš nieko nežinau apie atominę energetiką. Nežinau nei kiek laiko atliekos bus pavojingos, nei ar jos gali sprogti, nei kaip tas atliekas panaudoti savo darže, kad gaučiau šilumą, tačiau kartu negaučiau radioaktyviųjų spindulių. Aš nežinau nei kaip paleisti atominę elektrinę, nei kaip ją sustabdyti. Aš netgi nežinau kaip toli bėgti, jei ji sprogtų. Kaip elgtis kilus avarijai? Nežinau, kiek gali tarnauti reaktorius. Nieko nežinau. Nors ir skaitau atominės energetikos aprašymus kur viskas tiksliai nupasakota, tačiau jaučiuosi visiškai bejėgis prieš ją. Juk aprašymus kuria kažkas. Ir tas kažkas išmanantis gali parašyti bet ką. Ir aš iš to aprašymo susidarau vaizdą, ar pavojinga atominė energetika, ar ne, ar ji pigi ir švari, ar ne, ar ji geriau už saulės ir vėjo energetiką, ar ne. Juk štai šiame tekste pateikiau du aprašymus. Vieni „už“, kiti „prieš“. Ir abi pusės pateikia visai logiškus ir suprantamus argumentus. Ir kuria puse man tikėti? Ta, kurios retorika gražesnė? Atominė energetika yra sudėtinga. Iš čia ir kyla nežinia. O nežinančius žmones galima kaip tik nori kontroliuoti. Štai kas, mano manymu, yra baisiausia.
Jei staiga dingtų tas 100 žmonių (ar kiek jų yra), kurie išmano kaip elgtis su Ignalinos atomine elektrine, tai visa mūsų energija ir pasibaigtų, nes niekas nemokėtų įjungti ir aptarnauti reaktoriaus. Tačiau jei analogiška situacija atsitiktų su vėjo jėgainėmis, tai, manau, nesunkiai atsirastų žmogus, kuris pataisytų elektrinę ir galėtume toliau gyventi. Vėjo, saulės, vandens jėgainės yra labai paprastos. Labai panorėjęs ir skyręs tam laiko, jas gali susikonstruoti bet kuris žmogus. Jos yra paprastos ir aiškios. Mes galime patys savo protu lengvai suvokti, kiek gali kainuoti jos pagaminimas ir kaip ją pagaminti, kiek gali kainuoti medžiagos ir kiek gali kainuoti viena jos pagaminama kilovatvalandė. Ir per kiek laiko ji gali atsipirkti ir kaip ją pataisyti, jei suges. Mes galime būti visiškai saugūs, kad mūsų šioje srityje niekas neapgaus.
Atominė energetika – priešingai. Ji paslaptinga. Pasakė, kad naujam reaktoriui reikia tiek ir tiek milijonų litų ir mes mokame mokesčius. Juk net neįsivaizduojame, kiek tam iš tikrųjų reikia. O jei patys nesuprantame, nežinome, tai galime tik pasitikėti kitais, labiau išmanančiais žmonėmis. Pasitikėjimu, o ne žinojimu grįstoje visuomenės santvarkoje žmogus yra priklausomas ir gali būti išnaudojamas.
Žalioji Lietuva
2008 M. GEGUŽĖ Nr. 9 (301)