Siūlymus sustabdyti masines paukščių žudynes mariose bei užtikrinti vertingų žuvų nerštaviečių apsaugą kažkas bando pavadinti „žvejų nuvarymu nuo marių“, o žvejams įteigti, kad mariose kuriamas rezervatas, uždrausiantis jiems ten net koją įkelti.

Erlandas Paplauskis

Kažkada šiurpau nuo geopolitikų svarstymo, jog tam, kad išnaikintų kokią archaišką gentį Afrikoje, pakanka vieno vienintelio dalyko – duoti jiems modernių ginklų. Yra šalių, kur šie svarstymai pasiteisino su kaupu, psichologiškai nepasiruošusios technologijoms gentys, nenatūraliu būdu gavusios technikos, pirmiausia ją panaudoja išsižudymui.
Žvelgiant į Lietuvos padangę, galima rasti analogijų, susidaro įspūdis, kad truputėlį daugiau pažengusi bendruomenė, gavusi kokią naują technologiją, galingus automobilius, greitaeigius katerius, vis tiek panaudoja ją žudynėms. Drambliniai džipai ar BMW „niauktais“ langais traiško žmones, o chaotiškas siautėjimas greitaeigiais kateriais Kuršių mariose žudo paukščius.
Lietuvos ornitologai, mokslininkai, žalieji jau seniai kalba, jog Kuršių mariose būtina kuo skubiau reglamentuoti įvairias žmogaus veiklas ir imtis priemonių, kad tiek žvejai verslininkai, tiek tų pačių katerių naudojai, tiek žvejai mėgėjai čia galėtų gamtos turtais naudotis nekenkiant Kuršių marių ekosistemai. Ekologijos instituto mokslininkai atliko nuodugnius marių tyrimus ir jau yra gerai žinoma, kur negalima siautėti pramoginiais kateriais dėl migruojančių paukščių sankaupų, kur nereiktų statyti tinklų, kad būtų išvengta masinio retų paukščių įsipainiojimo juose, kur ir kokiu metu neršia nykstančios žuvys ir negalima jų trikdyti nei meškerėmis, nei tinklais, nei kateriais. Tam jau yra paruoštas ir specialusis planas su išsamiu zonų pažymėjimu ir veiklų reglamentavimu. Deja, neseniai vykusioje ir neigiamai pagarsėjusioje akcijoje-pikete Smiltynėje, kur dalyvavo ir Seimo gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas, gamtos saugotojai buvo vadinami stribais, o bandymas nors kažkiek Kuršių marių naudojimą padaryti civilizuotesniu, įsteigiant Kuršių marių biosferos poligoną, pavadintas „žvejų nuvarymu nuo marių“.
Nesusigaudantiems sudėtingame gamtos pasaulyje, norisi trumpai papasakoti apie Kuršių marių unikalumą ir čia saugomas vertybes.
Neabejotinai svarbus ir reikšmingas gamtos turtas mariose – žuvys. Neabejotinai svarbu, kad žuvies čia būtų pakankamai ir kad tiek žvejų tinklai, tiek žvejų mėgėjų krepšiai būtų pilni su kaupu. Regis, visi dėl to sutaria, tad iš kur tos aistros, kodėl elementarų veiklos organizavimą reikia hiperbolizuotai vadinti „žvejų nuo marių nuvarymu“?
Gal ne visi žino, tačiau Kuršių marios yra svarbios ne tik visiems žinomų verslinių žuvų – lašišų, šlakių, žiobrių migracijai, tačiau čia gyvena ir veisiasi ir keletas kitų saugotinų, bet mažiau žmonėms pažįstamų rūšių – ožkos, salačiai, perpelės. Visos jos nėra labiausiai verslininkų žvejų geidžiami laimikiai, pirmų dviejų mėsa liesa, ašakota, o perpelės, į stambią silkę panašios žuvys, dar nėra pakankamai įprastas kulinarinis objektas. Visų šių žuvų apsaugai tereikia labai nedaug: neorganizuoti jų specializuotos žūklės bei nestatyti tinklų ir kitaip netrikdyti jų nerštavietėse neršto metu. Ekologijos instituto mokslininkai išaiškino svarbius šių žuvų apsaugai marių plotus ir parengė jų apsaugos rekomendacijas. Labiau neramina pati laikmečio dvasia, kai tenka įstatymais užtikrinti žuvų ramybę neršto metu, kažkaip nuo seno mariose žmonės žvejojo ir jiems nereikėjo aiškinti, kad nerštas yra šventas dalykas. Tarsi dabar kažkas imtų protestuoti, jog ketinama uždrausti šaudyti besiveršiuojančias karves. Matyt, neveltui sakoma, kad socializmas pavergia žmogų, o kapitalizmas gamtą.

Perpelės – didingos marių silkės

Susitinku su mariose tyrimus vykdančiu Ekologijos instituto mokslo darbuotoju dr. Linu Ložiu. Kalbamės apie viską, apie kormoranus, baigiančius išnaikinti marių žuvis, apie perpeles, marių silkes, vos neišnykusias iš Baltijos jūros regiono, kuriomis prieškario laikotarpiu valstiečiai laukus tręšdavo, kiek jų buvę. Į kalbas apie tai, kad kormoranai naikina marių žuvį, Linas tik numoja ranka ir parodo mokslinių tyrimų tinklus: „Štai traukiame tinklą, kurio akis atitinka kormoranų gaudomų žuvų dydį – pats matai, tinklas pilnas, o štai traukiame tinklą, kurio akis atitinka žmonių gaudomos žuvies dydį – pats matai, kelios žuvelės.“
Mokslininkai mariose atliko tyrimus ir nustatė ypač saugotinas vietas, retų rūšių žuvų nerštavietes, kurias būtina apsaugoti nuo verslinės žūklės poveikio. Prieš karą ši žuvies rūšis buvo labai gausi, po to beveik išnyko, o neseniai, tikriausiai dėl sumažėjusios vandens taršos, atsistatė, tačiau nerštavietėse kol kas apsaugos trūksta. Kaip papasakojo dr. Linas Ložys, perpelei Kuršių marios yra pagrindinė nerštavietė ir čia neršiančių žuvų populiacija yra didžiausia ir gyvybingiausia visame Baltijos jūros regione. Dar neseniai buvo sensacija jeigu kas nors pagaudavo vieną šios rūšies žuvį. Tik visai neseniai šių žuvų populiacija netikėtai atsigavo ir leista žvejams ją paimti iš tinklų. Kuršių marių lygmenyje žiūrint, tai yra net labai gausi populiacija, nėra prasmės net neleisti šių žuvų žvejoti, tačiau Baltijos regione ji tokia vienintelė. Pagaunama perpelių ir Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, tačiau tai yra vienetai. Ir manoma, kad tai gali būti Kuršių mariose gimusios žuvys, besiganančios Baltijos jūroje. Nereikia šios žuvies žvejybos visai drausti, tačiau specializuota tik į šią žuvų rūšį nukreipta žvejyba neturėtų būti leidžiama. Kitaip tariant, ją galima imti iš tinklų kai pakliūva įprastinių žvejybų metu. Taip pat būtina yra tiksliai sužinoti, kokiose vietose neršia šios žuvys, parengti tikslius šių vietų žemėlapius ir įstatymais uždrausti tose vietose statyti tinklus. To visiškai pakaktų.

Dėžė žuvies – dėžė paukščių

Kita labai svarbi mariose saugoma vertybė – migruojančių paukščių sankaupos. Čia jų susikaupia labai daug ir lengviau pasakyti, kokių vandens paukščių čia nepamatysi, negu išvardinti visus čia apsistojančius migracijų metu. Tai ir gulbės giesmininkės, didieji dančiasnapiai, daug ančių, kragų rūšių. Marios yra labai patogi vieta praskrendantiems ir kasmet tarp vakarų Europos ir tolimos Rusijos šiaurės po du kartus skraidantiems vandens paukščiams pailsėti ir atgauti jėgas. Tokių poilsiui tinkamų vietų paukščiams nėra daug, jos metų metais išlieka tose pačiose vietose, todėl civilizuotos ES valstybės visas stambesnes paukščių sankaupas paverčia saugomomis teritorijomis, čia apribojama juos trikdanti veikla. Tuo pačiu keliu eina ir Lietuva, sunkiai, lėtai, tarsi nenoromis, bet po truputį ir politikai ima suprasti, kad gamtą saugoti reikia. Štai mariose daugiausia aistrų kelia naujasis biosferos poligono steigimas. Žvejams kažkas sistemingai ir nuosekliai jau pabandė nušviesti padėtį: „Mariose steigiamas rezervatas, čia nebus galima įkelti kojos.“ Keletas žvejų tuo net patikėjo. Nors iš tiesų nėra jokių ekologinių priežasčių visai uždrausti mariose verslinę žvejybą, o kai tenka girdėti seną gerbiamą marių žveją besijaudinantį, kad jam net bučiuko nebebus galima įmesti į marias, tiesiog imi traukyti pečiais dėl kažkieno skleidžiamo įžūlaus melo. Žvejyba bučiukais mažiausiai kertasi su gamtosauga. Kita vertus, yra būtina kažkiek sumažinti žvejybos intensyvumą šiaurinėje marių dalyje (ruože nuo Klaipėdos iki Drevernos) ir pamažu specialiais finansiniais instrumentais skatinti čia žvejojančių įmonių pasitraukimą iš šio verslo, bet tai tikrai ne taip, kaip kažkas aiškina žmonėms, kad juos valdžia ketina nuvaryti nuo marių. Na, galima kalbėti iki užkimimo, kad gamtosaugininkai trukdo gyventi kažkam, tačiau sutikit, taip būti, kai žvejys iš tinklo ištraukia dėžę žuvies ir tiek pat negyvų vandens paukščių – negali. Nė vienas gamtosaugininkas ir nekaltina žvejų žiaurumu, tiesiog nesant aiškaus reglamentavimo taip atsitinka netyčia ir prieš žvejo valią. Nė vienas žvejys nesidžiaugia tokiomis marių dovanomis ir pats mielai jų norėtų išvengti, paukštis suvelia ir gadina tinklus, o naudos jokios. Todėl individualiai kalbinami žvejai problemą supranta ir lyg norėtų patys ją spręsti, tačiau kažkodėl tonas iš karto keičiasi viešumoje – „jie vejami iš marių“.
Kad būtų išvengta bereikalingo gamtos niokojimo, pasaulyje naudojamos įprastos paukščių žūtims mažinti prevencinės priemonės – tinklai nestatomi tirščiausiuose paukščių susikaupimo taškuose tam tikru metu, atskirais atvejais reglamentuojama tinklo akis ir tinklo statymo gylis, taikomos paukščių atbaidymo priemonės. Taip neišsprendžiama visiškai problema, kažkiek paukščių vis tiek atsitiktinai papuola į tinklus, tačiau sustabdomas masinis jų žudymas. Ekologiniu požiūriu to ir pakanka, tesiekiama, kad žmogaus veikla nepakirstų retų rūšių populiacijų gyvybingumo.
Pasaulyje dabar linksniuojama tvarios plėtros idėja pagrįsta ne tiek rūpesčiu gamta, kiek apeliuojama į žmogaus atsakomybę prieš savo palikuonis, siekiama ne steigti rezervatus, o taip organizuoti gamtonaudą, kad ateities kartos neatrastų po mūsų dykumos.
Tad ir steigiamo biosferos poligono atveju eina kalba tik apie modernius gamtonaudos „valdymo“ būdus. Galima pasakyti dar daugiau, bent jau man pažįstami aplinkosaugininkai ir gamtos apsauga susirūpinę mokslininkai mažiausiai domisi rezervatais, profesionalui rezervate vykdyti gamtosaugą neįdomu, pernelyg paprasta. Daug įdomiau tokiose vietose kaip marios taip suorganizuoti žmogaus veiklas, kad ir žmonės galėtų gerai jaustis ir turėti naudos, ir nebūtų jokių „genocidų“.

Ne žvejai didžiausias paukščių siaubas

Nors čia net ne su žvejais didžiausia problema. Viena svarbiausių problemų mariose yra nereglamentuotas plaukiojimas, kai nėra aiškiai išskirtos rekreacijai, tranzitui, žvejybai skirtos zonos. Kai žmonės burlentėmis ar kateriais savo malonumui raižo paukščių mitybai svarbiose vietose šaltuoju metų laiku, paukščiai yra baidomi, jie netenka energijos, kuri tuo metu naudojama labai taupiai, ir neretai žūna. Šiuo metu tarsi galvojama tik apie vieną pusę – verslo darytojus. Savivaldybės, verslininkai skuba galvoti apie rekreaciją pamiršdami aplinką. Lietuvoje čia labiausiai kaltinti reiktų išsilavinimo spragas, kai politikai, turėdami puikias ekonomines žinias, humanitarinio ar ekologinio išsilavinimo stokoja. Todėl šiuo metu net ir įsteigus biosferos poligoną paukščiai dar nebus apsaugoti, nėra teisinio pagrindo riboti plaukiojimą jų sankaupų vietose. Politinės valios paukščių apsaugai tikrai nepakanka.
Jeigu jau kalbėtume apie moraliai teisingą marių eksploatavimą, tai nereiktų pamiršti ir žvejų mėgėjų interesų, kurie šiuo metu yra aiškiai verslininkų nustumti į pašalį, nors valstybei ekonomiškai žymiai naudingesnė yra rekreacinė žūklė, negu verslinė. Perkantys žūklės įrankius, katerius, viešbučių paslaugas žvejai mėgėjai sukuria kur kas daugiau darbo vietų, negu vargana priekrančių žvejyba tinklais.
Praeis nemažai laiko, kol bus parengti reikiami planavimo dokumentai ir paukščiai mariose nebebus naikinami. Šiuo metu vyksta poligono steigimo viešieji svarstymai, suinteresuoti marių naudotojai informuojami apie naujus galimus apribojimus, suregistruojami ir visų suinteresuotųjų naudotojų pageidavimai, pasiūlymai, pastabos. Kita vertus, net įsteigus poligoną problema bus išspręsta tik po keleto metų ir periodiškai pasikartojantis liūdnas vaizdas – tinkluose kadaruojančios negyvų ančių, narų, kragų galvos – kartosis ne kartą.
O taip norėtųsi pačių vietos gyventojų sąmoningumo ir vidinio poreikio apie save turėti sveiką, neužkankintą aplinką, kad nereiktų jokių įstatymų, o patys žvejai klaustų mokslininkų – kur ir kada nestatyti tinklų, kad nepakenktų aplinkai. Tiek nedaug tereikia, regis, ir tam, kad paukščiai nebūtų baidomi šaltuoju metų laiku. Patys plaukiojimo priemonių savininkai, gavę informaciją apie daromą žalą, galėtų pasidomėti, kaip aplenkti paukščių sankaupas mariose. Kartais pagalvoji, kad lietuvius kažkas iš buko medienos išdrožė, nes vyrauja nuostatos prieštarauti bet kokia kaina bet kam, kas pasakys kažką kitaip nei pats visą gyvenimą manė. Sunkiai įsileidžiamos naujos idėjos, protestuojama, garsiai vaidinamas aukų vaidmuo kai steigiamas biosferos poligonas, saugoma teritorija, kuri savo prigimtimi tėra skirta padidintam moksliniam stebėjimui, kad laiku būtų stabdomi neigiami gamtos pokyčiai. Kai kalbama, jog žvejai varomi nuo marių, pamirštama pasakyti, jog tėra kuriami finansiniai paskatų mechanizmai, skatinantys iš tam tikrų zonų pasitraukti savo noru. Kita vertus, kodėl negalima pasvajoti, kaip Kuršių marios galėtų atrodyti įgyvendinus visas mokslo rekomenduojamas priemones. Gal atlikus stebėjimus, suskirsčius teritoriją į zonas, susiformuos labai aiškios marių vietos: vienose plaukios burlentės, kitose kateriai, trečiose žvejos tik žvejai mėgėjai, ketvirtose tik verslininkai. Kažkur turistai bus plukdomi stebėti senųjų marių verslų, galės išvysti, kaip senas marių žvejys gaudo žuvis bučiukais, kaip jais gaudomos nėgės. Galbūt ten pat pas žveją pats galės dalyvauti rūkymo procese. Kitas gi, gavęs kompensacijas ir pasitraukęs iš verslo žvejys (iš tos zonos, kur ypač daug paukščių), nusipirkęs tinkamą laivelį, plukdo užsieniečius į tik jam žinomas vietas blizgiauti sterkų. Dar vienas, išdresiravęs prijaukintus kormoranus, demonstruoja archaišką žvejybos būdą, kai žuvį šeimininkui tarsi šuniukas atneša kormoranas. Toks žvejybos būdas iki šiol naudojamas Pietryčių Azijoje. Žvejų mariose lieka tiek, kad žuvies mariose pakanka ir mėgėjams, pakrantėse suklesti mėgėjiškos žūklės organizavimo verslas, pelno iš atvykusių žvejų daugiau ima gauti vietos užeigos, viešbučiai, svečių namai. Svarbiausia, kad žvejai važiuoja žvejoti būtent nesezono metu, kai poilsiautojų nerijoje labai trūksta. Taip pat galbūt galima diskutuoti apie leidžiamą kormoranų medžioklę, o vietos verslininkų pageidavimu kinas virėjas sukuria ypatingą kormorano patiekalą – žuvies skonio paukštienos kepsnį „Kuršėnas“. Be abejo, delikatesinį ir ypatingai brangų. O ką, iš šuns, tarakono gali, o iš kormorano – ne? Reguliuojasi be valstybės pagalbos ir kormoranų kiekis, pelnosi ir vietos verslas, klesti gyvybė ir mariose. Kodėl gi ne? Pasvajoti nedraudžiama, galima retkarčiais pasvajoti apie tai, kaip atrodytų Žemė, jei žmogus „grobuonis“ nors vieną dieną pralaimėtų žmogui „kūrėjui“.
O tuo tarpu kormoranų kolonijos plėtra jau kiek apstojo ir po nudergtomis ir nudžiovintomis pušimis dygsta daugybė ąžuoliukų, jau kyla naujas ir net vertingesnis negu buvo miškas – ąžuolynas, o žvejai kiekviena proga viešumoje stengiasi paverkti, jog jie vejami iš marių. Kitaip sakant, gyvenimas slenka įprasta vaga.

Panaudota „Atgimime“ spausdintos publikacijos medžiaga.

Erlando Paplauskio nuotrauka