Kam tarnauja urbanistinė plėtra? Ar komercinių struktūrų dar didesniam įsivešėjimui, ar gyvenimo kokybės gerinimui, infrastruktūros kūrimui? Kaip sureguliuoti suinteresuotos visuomenės santykius, kad urbanistinė plėtra įgytų darnios plėtros pavidalą? Ir ar norima tai daryti? Kol svarstomi šie klausimai, didieji miestai, prarasdami savo žaliuosius plotus, skęsta taršoje.

Janina Gadliauskienė

Konferencijoje be suinteresuotos visuomenės

Į šiuos klausimus bandyta atsakyti balandžio 9 dieną  surengtoje konferencijoje „Darni urbanistinė plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo būdai“. Konferencijoje  dalyvavo gausi akademinė visuomenė, institucijų ir nekilnojamojo turto asociacijų atstovai. Ją, kartu su Darnios plėtros akademija, organizavo Seimo aplinkos apsaugos komitetas. Konferencija vyko jau antri metai iš eilės. Pranešėjai jokios staigmenos nepateikė, nes kalbėjo dauguma tie patys ir apie tą patį. Tik konferencijoje praėjusiais metais dalyvavę pranešėjai iš Olandijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos pasidalijo savo šalių teritorijų planavimo ypatumais. O mūsų specialistai tada iškėlė žymiai daugiau ir aštresnių problemų teritorijų planavime.
Suinteresuotos visuomenės atstovai, kurie teikia pastabas, pasiūlymus, priešinasi viešųjų erdvių užstatymui, nei į vieną konferenciją pakviesti nebuvo. Tai aiškiai parodė, kam skirtos šios konferencijos ir koks nesikeičiantis yra valdžios institucijų, verslo struktūrų ir visuomeninių organizacijų santykis. Intensyvios plėtros problemas bandoma spręsti nekilnojamojo turto struktūroms bendraujant, įtakojant įvairaus lygmens valdžios institucijas. Visiškai ignoruojama trečioji teritorijų planavime esanti šalis – suinteresuota visuomenė. Toks sprendimų būdas pagimdo dar aštresnes problemas, kurios baigiasi suinteresuotos visuomenės protesto akcijomis, teismais ir sustabdytomis statybomis (Žirmūnų g. 113, 115, Pilaitės miškas, teismai dėl „Lietuvos“ kino teatro, Gerosios vilties bendruomenės išsaugotas kiemas ir t. t.).

Problemų gvildenimas

Konferencijoje Vilniaus savivaldybės plėtros specialistas Mindaugo Pakalnis pasisakė dėl visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo ankstyvojoje stadijoje, t. y. kai pateikiamos planavimo užduotys, sąlygos. Tada užsakovas galėtų pamatyti, ar sėkmingai pavyks įgyvendinti sumanytą projektą, ar nesipriešins visuomenė ir nepatirti nereikalingų nuostolių. Dabartinis Teritorijų planavimo įstatymas viešąjį svarstymą numato tik parengus detalųjį planą, kas prieštarauja Orhuso konvencijai ir tampa daugybės problemų šaltiniu.
Dabartiniu metu teritorijų planavime visas problemas bandoma išspręsti detaliaisiais planais. Bėda tame, kad Statybos normose ir taisyklėse numatytas išplanavimas tik tam, projektuojamam sklypui, neatsižvelgiant į kaimyninius ar viso rajono išplanavimą. Todėl teritorijos užstatomos bet kaip, nepaliekant visuomenei reikalingų aikštynų intensyviam ar ramiam poilsiui, želdinių, kitų viešųjų erdvių. Anksčiau tam tikslui skirtos Statybos normos ir taisyklės, deja, 2004 m. Aplinkos ministerijos buvo panaikintos ir neatnaujintos iki šiol. Ir nors, M. Pakalnio nuomone, detaliaisiais planais reikėtų spręsti tik to sklypo užstatymą, vis dažniau iš valdininkų ir specialistų pasigirsta raginimas nuo vieno sklypo pereiti prie viso rajono, kvartalo ar jo dalies detalaus išplanavimo. Taip būtų išvengta sutankinimo, išplanavimas atitiktų tos vietos reikalavimus bei savaip pavaduotų panaikintas Statybos normas ir taisykles.
„Teritorijų planavime dažnai nuklystama į privačių derinimų kelią, o urbanistikos, kaip mokslo – nepripažįstama. Politiniai sprendimai dažnai viršesni už profesionalius, todėl įneša tik painiavos ir sistema veikia uždarame rate“, – kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto hab. dr. prof. Pranciškus Juškevičius. Jo nuomone, turi būti nustatyta, kokioje vietovėje ką galima statyti. P. Juškevičiaus pastebėjimu, Lietuvoje nėra vyriausiojo urbanisto pareigybės. Taip pat kaip nėra ir vyriausiojo architekto ar želdynų specialisto. Šios pareigybės leistų sukauptą informaciją ir atsakomybę per daugybę institucijų suvienyti vienose rankose. Pagaliau visuomenė žinotų iš ko pareikalauti atsakomybės. Bet kaip tik dėlto galbūt ir nenorima, kad atsirastų šių sričių vyriausieji specialistai.

Susirūpinimas saugomomis teritorijomis

Konferencijoje dalyvavęs Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas dalyvių prašė daugiau dėmesio skirti saugomų teritorijų problemoms. Tai nenuostabu, nes dabartiniu metu šiose teritorijose bėdų – nors vežimu vežk.
Saugomos teritorijos, prie kurių priskirtini ir UNESCO Pasaulio paveldo sąraše įrašyti objektai, tokie kaip Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija ir Kernavės piliakalniai, Lietuvoje turi pakankamai tarnybų ir teisės aktų, kad jaustųsi saugūs, tačiau taip nėra. Kol aukščiausio rango pareigūnai ir politikai suinteresuoti tose vertingose vietovėse užstatymu, o ne jų apsauga, tikėtis kontrolės užtikrinimo, teisės aktų taikymo – beviltiška. Todėl, ieškant išeičių, reikia skubiai užbaigti ir įteisinti  UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje objektų įstatymą. Taip pat svarstytina Faro konvencijos ratifikavimas Lietuvoje ir su tuo susijusių problemų sprendimas, aiškinimasis. Atkreiptinas dėmesys į dabartiniu metu tvirtinamą Senamiesčio reglamentą. Valstybinės kultūros paveldo komisijos eksperto Algimanto Gražulio pastebėjimu, tai ne senamiesčio išsaugojimo, o sunaikinimo planas. Reglamente neaiškiai išdėstytos sąvokos, suteikta išplėstinė teisė savivaldybei bei sumažinta senamiesčio teritorija – paliktos spragos užstatymui, bet ne apsaugai.

Kas suvaldys plėtrą?

Iš vienos pusės spragos įstatymuose, valdžios institucijų ir verslo struktūrų susitarimai  leidžia vystyti verslą apeinant visuomenę, viešuosius interesus, iš kitos – didina korupciją, priešpriešą ir vis labiau didina duokles valdininkams, politikams ar jų tarpininkams. Tuo pačiu ir pačių verslininkų nepasitenkinimą esama padėtimi. Tik įstatymai su aiškiomis nuorodomis, terminais ir valdininkų principingumas gali tenkinti ir verslo struktūras, ir visuomenę. Tačiau ar verslo struktūros vienos be suinteresuotos visuomenės pajėgios išspręsti šį uždavinį? Konferencijoje visuomenės atžvilgiu buvo pasakyta, kad viešasis interesas stabdo miesto vystymąsi ir bus dedamos visos pastangos kuriant plėtros sistemas ir, tuo pačiu,  gesinant visuomenės pastangas išsaugoti viešąsias erdves, kultūros paveldą, želdinius. Ar bus ieškoma konkrečių problemų sprendimo būdų, ar urbanistinė plėtra taps vėžiniu organizmu, kaip sakė savo pranešime M. Pakalnis, kol kas lieka klausimas. O visuomenei, norinčiai apginti viešąjį interesą, reikės dar labai pasistengti.

Andrejaus Gaidamavičiaus nuotrauka