Laimis ŽMUIDA

Mano draugas papasakojo nuostabią istoriją.
Buvo laikai, kai jis sunkiai dirbo, paskui buvo laikai, kai jis bala žino ką veikė, bet štai ne per seniausiai vėl sugalvojo sau gerą darbą. Tačiau tam darbui reikėjo geros komandos žmonių. Jis ėmė skambinti visiems savo seniems pažįstamiems, su kuriais anksčiau dirbo. Žinoma, jis skambino pirmiausia tiems, kurie labai gerai dirbo, kuriuos buvo galima pagirti už darbą. Paskambino nemažam kiekiui žmonių ir visi geriausi darbininkai pasirodo nebegali dirbti, nes jau jiems negerai su sveikata, o kai kurie iš viso yra mirę. O tie, kurie pritingėdavo, prastai dirbdavo, nutaikydavo minutėlę pailsėt – kuo sveikiausi.
Darbas atima žmogaus sveikatą ar net gyvybę. Labai svarbu darbe yra nepersistengti, kuo daugiau patingėti ir kuo mažiau pasiduoti darbui.
Na, o laisvė, atostogos, priešingai – duoda. Kiekvienas juk po darbo gauna atostogų, o jei suserga gauna pailsėt nuo darbo – į kokią sanatoriją ar šiaip kur. Atkreipkite dėmesį – žmogus pailsi nuo darbo ir pasveiksta, atgauna jėgas. Taip taip – darbas yra blogybė, nuo kurio reikia ilsėtis kuo daugiau.
Žmogus daro didžiulę klaidą – pailsi, pasveiksta, išsigydo savo žaizdas ir vėl puola į darbą. Ir vėl gadinasi savo sveikatą ir savo gyvenimą nesuprasdamas, kad darbas atim, o laisvė duod.
Taip tęstis negali. Pradėkime nuo mažų žingsnelių – ilginkime savaitgalius, simuliuokime, atostogaukime, ilsėkimės, o svarbiausia, kuo mažiau dirbsime, tuo daugiau turėsime laiko pamąstyti: „Kas čia yra ne taip?“ „Kodėl visą gyvenimą turiu dirbti, o laisvas tampu tik pensijoje? Pensijoje jau turiu laiko ir galiu daryti, ką NORIU, bet deja, jau NEGALIU, jau sveikata ne ta.“
Užburtas ratas, ar ne? Dirbi tam, kad išsilaisvintum, kad galėtum TURĖTI, GALĖTI, bet kai visą gyvenimą dėl šių dalykų pradirbi, tai pasirodo, kad nei TURI, nei GALI.

Iš tingėjimo filosofijos ciklo:
www.blogas.lt/laimiszmuida

Lino Ošiko nuotrauka.