Eglė iš Paparčių

Kūrėjas taip pamilo savo kūrinį, kad surizikavo suteikti jam laisvę pažaisti Tėvą ir pačiam pabūti kūrėju, „laisvu menininku“. Tik žmogus toks nepaprastas, kad stiklinę vandens sugeba matyti kaip puspilnę arba kaip pustuštę, tą patį išversti vienaip arba visiškai priešingai.
Nieko, šypso tėvas į ūsą, lai pažaidžia, pasimoko sūnelis, vis tiek, žinia, galiausiai man pačiam reiks tvarkyti sukuistus, apšiukšlintus, ištepliotus nuo nevykusių, nors ir didingų, eksperimentų Žemės kambarius. Geras dalykas tingėjimo filosofija, bet tingėjimas tingėjimu, žiūrint į kurią pusę jį išversi.

Nusprendė kadaise žmogus, kad pakankamai ūgtelėjo ir pasivijo Tėvą, Tas jau nusenęs, atsilikęs, reik daryt naują, savą tvarką. Prižėlė tų miškų, nei kur koją pastatyt, ką čia bepravažiuosi, tik visokių gyvių perykla – iškirst, išvalyt. Iš kur čia tų briedžių, stirnų tiek, man medžius sode išlaužys, daržus išmindys – naikint. Nė už krūmo negali atsitūpt, tuoj vilkas suėda – visus sumedžiot. Kas čia pasidarė, kad zuikiai paskutinius kopūstus būriais apgulė – išgaudyt. Tai rūpesčių, tai darbelių, uf. Rodos, jau visų didžiųjų niokotojų atsikratyta, ogi dar nematytai priaugo šernų šeimynų, bulvių negali išsaugot nė kero – intensyviai sureguliuoti populiaciją. Nebus ramybės vištoms, kol neišgaudysim lig paskutinės lapės. Betgi ko tos pelės ėmė plūsti į namus, ar jau ir tų per daug užsiveisė – skubiai imtis nuodų. Na, mat kaip šįkart gudriai padariau nusausindamas tuos per daug vandenų – vienu šūviu atsikračiau ir gyvačių, rupūžių, ir gervės neišmindžios rugių. Tik ko tie uodai ir mašalai apgulė šulinius, rūsius, didžiąsias upes ir ežerus – purkšti, naikinti. Jau lyg ir viską aptvarkiau, galima būtų ir pailsėti. O ne, dar bebrai neduos ramybės, tauškės čia savo uodegom, paskutinį medelį nugriauš.
Gal reikėjo kokį vilką palikti, tas tai juos patvarkytų greitai. Jau visai nusiplūkiau, o dar ir kiaulpienės gožia laukus, dar ir tas reikia pareguliuoti. Gal vis dėlto reikėjo kokią lapę palikti, laukuose būtų sumažinus graužikų, neplūstų taip į namus. Matyt, reikia prašyti paramos įrengti varlių, gyvačių, ežių draustinį, bent kiek padėtų kovoti su visokiais vabzdžiais, kraujasiurbiais.
O gal vieną dieną, ak, vieną dieną, tą dieną, kai varnas taps baltas, o sniegas saldus, kai amžinosios dykumos pražys migdolais, o druskingos jūros pavirs skaidriais gyvybės šaltiniais, tą dieną žmogus pavargs nuo savo didybės, puikybės, nustos galvoti vien savo smegenimis, apribotomis kaukolės ir žvilgsnio, gebančio aprėpti tik tai, ką mato žemiška akis, tik sau po nosim. Tuomet jis pasakys: Atleisk, Tėve, nepajėgiu, per menkas esu, niekas negali pranokti tavo Didybės ir Išminties, kur matyta, kad kūrinys imtųsi tvarkyti savo kūrėją, grąžinu viską į tavo rankas.

Žalioji Lietuva

2008 M. BALANDIS Nr. 7 (299)