Pranas Paršonis

Aš, daugelio laikomas keistuoliu, labiausiai myliu tankius raistus, pelkes, o iš gyvūnų – žalčius bei angis. Nežinau iš kur kilęs tas mano potraukis daugelio nemėgstamiems objektams. Turbūt tai kažkokio prosenelio genai iš tolimos pagonybės laikmečio…
Jau porą dešimtmečių brandinu svajonę apie neįprastą angių draustinį labai tam tinkančiame Sacharos raiste, esančiame už penketo kilometrų nuo Rokiškio pietvakarių kryptimi. Apie tai teko 1997 metais šnekėti su gamtininku Linu Balčiausku. Tuo metu aš talkinau jam ruošiant spaudai knygą „Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas“. Atlikinėjau stebėjimus Rokiškio rajone, konkrečiai – Sacharos raiste.
Tikėjausi pagalbos, bet tuometiniai įvykiai Lietuvoje, o vėliau kilusi betvarkė tuos gerus norus sumaišė ir kuriam laikui mano svajonę sujaukė.
Apie tokį neįprastą draustinį rašiau „Žaliajame pasaulyje“ Nr. 40, „Žaliojoje Lietuvoje“ Nr. 21 (2001), taip pat Nr. 11 (2002). Rašiau ir į vietinę spaudą. Blogiausia, kad neparašiau į Aplinkos ministeriją. Dabar tą savo svajonę prisiminiau todėl, kad jau gyvenu vėlyvą savo gyvenimo rudenį – jau aštuntą dešimtmetį pradėjau skaičiuoti. Bet kada savo svajonę apie angių draustinį galiu nusinešti į nebūtį…
Sacharos raistą pasirinkau neatsitiktinai. Kita, Paduobio pelkė, taip pat esanti Rokiškio rajone ir turėjusi gausią angių populiaciją tam reikalui jau mirusi. Ten įsikūrus Danijos įmonei ir ėmus gaminti durpes eksportui, ropliai nebeišgyvens. O Sacharoje angių populiacija jau atsistačiusi nuo buvusios mechanizmų invazijos. Kaip teko pastebėti, vidutinis angių tankumas iki kelių dešimčių individų hektare.
Sachara – tai prieš pusę amžiaus buvęs durpynas, kur gamindavo kurui skirtas durpes. Jis buvo eksploatuojamas jau prieškarinėje Lietuvoje. Buvo net nutiesta poros kilometrų ilgio siaurojo geležinkelio atšaka iki Tindžiulių stotelės, buvusios tarp Rokiškio ir Panemunėlio, kur durpes perkraudavo į plačiavežius vagonus. Durpes gamindavo garo jėga varomais presais. Du dideli analogiški įrenginiai dirbo maždaug iki 1958 metų. Vėliau, ėmus gaminti durpes kraikui, angių sumažėjo. Nutraukus gamybą 1961 metais roplių populiacija ėmė atsikurti. Dabartiniu metu jau pati gamta užlygino karjerus, atžėlė krūmai, pušaitės ir berželiai. Gausu vaivorų.
Šiaip gyvatinių vietų Lietuvoje nėra gausu. Manau, kad tai sąlygoja buvusi melioracija, kuri labai sujaukė ropliams tinkamas sąlygas, taip pat daugelio žmonių atšiaurus požiūris į tuos gamtos reliktus. Dabartiniu metu apie raistą gana intensyviai kertamas miškas. Baiminuosi, kad tai gali pakeisti pelkės mikroklimatą angių nenaudai. Norėtųsi, kad nors viena angių populiacija Lietuvoje būtų saugoma. Deja… ta svajonė gali išnykti kartu su manimi…

Redakcijos pastaba:
Rokiškio apylinkių gyventojus ar kitus susidomėjusius žmones angių draustinio įsteigimo galimybėmis prašome kreiptis į „Žaliosios Lietuvos“ redakciją. Mes jūsų laiškus persiųsime autoriui arba išspausdinsime laikraštyje.