Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
Ekologinės žemdirbystės asociacijos „Gaja“ Tarybos narys
Dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mena kaip atrodė mūsų vandens telkiniai ir upeliai prieš 50-70 metų. Tyrą ir švarų jų vandenį, nebijodami susirgti, gerdavo ne tik šienpjoviai, bet ir maisto ruošimui naudojo dauguma kaimų gyventojų. Pavasarį patvinusiuose upeliuose knibždėjo daugybė neršiančių žuvų ir kitokių naudingų gyvūnų. Jau ir tada mūsų žemdirbiai plačiai vystė gyvulininkystę be didesnės žalos gamtinei aplinkai. Gamtinių produktų visiškai pakako šaliai, dalis buvo eksportuojama.
Sovietiniai gyvulininkystės ypatumai
Kolektyvizacija, intensyvi melioracija ir chemizacija padarė taip, kad beveik nebeliko neužterštų upelių ir ežerų, o dažną vasarą vandenys taip „sužydi“, jog net baisu į juos įbristi, ką jau bekalbėti apie buvusią klestinčią vandenų gyvūniją.Ypač daug prie gamtinės aplinkos degradavimo prisidėjo gyvulininkystės fermų koncentracija. Sovietmečio pabaigoje Lietuvoje funkcionavo 28 labai stambūs tarpūkiniai gyvulininkystės kompleksai, 5 dideli paukštynai, per 500 stambių gyvulininkystės centrų. Iš viso tuo metu žemės ūkyje buvo per 20000 objektų – potencialių vandens teršėjų. Didžiausia kompleksų problema buvo skystas mėšlas ir srutos, nes sparčiai statant gyvulininkystės kompleksus neretai pritrūkdavo lėšų ir laiko tobulų mėšlidžių įrengimui, nebuvo tinkamų srutovežių, gerų kelių ir padargų skysto mėšlo paskleidimui ir įterpimui. Tais laikais Dotnuvoje nuolat buvo organizuojami 1-2 savaičių žemės ūkio įmonių vadovų ir specialistų tobulinimosi kursai. Juose ir aš turėjau galimybę po 2 valandas gvildenti to meto žemės ūkio ir gamtosaugos problemas. Beveik po kiekvienos paskaitos kreipdavausi į auditoriją prašydamas nurodyti kokiame rajone ar ūkyje yra pavyzdingas pesticidų sandėlis ar ferma, kur skysto mėšlo problema išspręsta ir galėtume suorganizuoti ekskursiją. Deja, negavau nė vieno pasiūlymo. Neretai, ypač pavasario polaidžio metu, nesąžiningi ūkių specialistai susikaupusias srutas slapčia išleisdavo į upelius ar melioracijos griovius …. Taip daug kur buvo užteršti paviršiniai ir gruntiniai, o kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Širvintų gyvulininkystės komplekso apylinkėse, – net požeminiai vandenys.
Miestų atliekos dažniausiai išvalomos, o kiaulininkystės kompleksų – išlaistomos
Pagal poreikį vandeniui ir atliekas, stambų gyvulininkystės kompleksą galima prilyginti dideliam miestui (1 galvijo atliekos prilygsta 16, o kiaulės – 21 žmogaus atliekoms). Daugiausia žalos aplinkai, ypač gruntiniam vandeniui, gali pridaryti siloso sultys ir skystas kiaulių mėšlas. Pastarajame gausu ligų sukėlėjų, o nemalonus kvapas jaučiamas net už 5-8 km. Kai mėšlas šalinamas hidrauliniu būdu, 1 t pieno pagaminti išeina 9 t vandens, jautienos – 30 t, o 1 t kiaulienos – net 88 t vandens. Nustatyta, kad 54000 kiaulių auginimo ir penėjimo komplekso nutekamasis vanduo, gali užteršti paviršinius vandenis tiek, kiek 100000 gyventojų miestas, neskaitant pramoninio teršimo.
Yra daug būdų kaip perdirbti mėšlą į baltymus, dujas (25 t mėšlo atstoja 5 t naftos), o ypač – panaudoti laukų tręšimui. Anksčiau srutos ir skystas mėšlas dažniausiai buvo išlaistomi ant dirvos paviršiaus. Dabar yra sukurtos mašinos ir agregatai, kurie srutas ir skystą mėšlą įterpia į dirvožemį. Taip daug mažiau maistinių medžiagų išgaruoja į orą arba nuplaukia į vandens telkinius.
Vakarietiškos ūkininkavimo normos Lietuvai netinka
Dirvožemis – gyvas organizmas. Jame knibždėte knibžda plika akimi matoma ir nematoma gyvybė. Viename cm3 dirvožemio gyvena šimtai milijonų bakterijų, grybų bei dumblių, tūkstančiai smulkių vabzdžių. Apie 15 cm storio mūsų šalies dirbamos žemės sluoksnyje vieno hektaro plote vidutiniškai yra apie 7-9 t bakterijų, 2-3 t mikroskopinių grybų ir 3-4 t bestuburių gyvių. Palankiomis sąlygomis ši masė sunaudoja įvairias organines medžiagas ir per 4-5 vegetacijos mėnesius gali pasidauginti 12 kartų. Tokiu būdu gyvoji masė rudenį gali sudaryti net 70 t viename hektare. Šie gyvieji organizmai aeruoja dirbamą žemės sluoksnį ir praturtina įvairiomis augalams reikalingomis medžiagomis. Tačiau per didelės dozės skysto mėšlo slopina tos gyvybės vystymąsi ir net gali ją sunaikinti. Taip prarandamas natūralus dirvos derlingumas. Viename m3 srutų yra 50 mg biologiškai aktyvių medžiagų. Reikia atsižvelgti į tai, kad skysto mėšlo laistymo normos, naudojamos Vakarų ar Pietų Europos šalyse, mums netinka dėl trumpesnio vegetacijos periodo, vėsesnio oro ir silpnesnės mineralizacijos. Todėl mūsų sąlygomis 100 000 kiaulių kompleksui būtina turėti apie 2000 ha tinkamo ploto skysto mėšlo utilizavimui, pakankamo dydžio srutų talpyklas, šiuolaikinę srutų išvežiojimo ir įterpimo techniką, gerus kelius, stiprią agronominę ir veterinarinę tarnybas ir kt. Be to, tokie kompleksai turėtų būti nutolę 5-7 km nuo gyvenviečių. Apsilankę netoli Tartu esančiame moderniame aštuonių aukštų kiaulininkystės komplekse, įsitikinome, kad nemalonus kvapas jaučiamas net už 8 km. Lietuvoje tokių vietovių, kur galėtų būti statomi stambūs gyvulininkystės kompleksai be žalos gamtinei aplinkai ir žmogui, beveik nėra ir tą daryti nėra jokios būtinybės. Net ir naudojant optimalias skysto mėšlo normas, žalienos naudotinos tik siloso ar šieno miltų gamybai, o dalis srutų biogeninių medžiagų neišvengiamai patenka į drenažą ir gruntinius vandenis. Verta įsidėmėti, kad šuliniuose teršalai pasirodo dažniausiai po 10 ir daugiau metų nuo jų panaudojimo žemės paviršiuje, t.y. tada, kai jau negalima nieko pakeisti. Jei atviruose vandens baseinuose esančių cheminių medžiagų koncentraciją prilyginsime vienetui, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70, moliuskuose – 100, fitoplanktone- 400-500, o žuvyse net 400-1500 kartų daugiau. Tuo įsitikinau stažuodamasis Olandijoje, stebinusioje daugybe tvarkingų vandens kanalų. Antravertus, čia nebeliko varlių, o iš žuvų belikę karosai, karpiai ir kai kurios kitos atsparios nešvariam vandeniui žuvų rūšys. Jos nors ir meškeriojamos, tačiau sugautos dažniausiai vėl paleidžiamos, nes maistui nebetinka. Mažai kas kanaluose ir maudosi, nors iš pažiūros vanduo švarus, bet jis kažkoks glitus ir nemalonus. Mus vežė apie 150 km, kad parodytų pelkę, kurioje pavyko atkurti varlių populiaciją… Gandras, ekologų nuomone, yra švarios aplinkos simbolis. Olandijoje iš kadaise buvusios gausios gandrų populiacijos belikusios vos kelios baltųjų gandrų poros ir šimtai apleistų lizdų. Manoma, kad tai atsitiko dėl pernelyg intensyvios gyvulininkystės. Olandijoje gyvulių skaičiaus kvotos yra nustatytos pagal tai, kiek yra galimybių utilizuoti ūkyje susidariusias organines trąšas, nes čia dirvos yra persotintos ir praradusios natūralų derlingumą. Olandų mokslininkai su pavydu kalbėjo, kad mes turime džiaugtis gyvu dirvožemiu, kurį būtina išsaugoti.
Išeitis – nedidelės kiaulių fermos
Ką gi daryti Lietuvoje? Kiauliena yra tradicinis lietuvių valgis. Pernai šalyje išauginta ir paskersta 1,32 milijono kiaulių. Norint pasiekti vidutinį ES šalyse kiaulienos suvartojimo lygį, kasmetinis išauginamų kiaulių skaičius turės būti apie 1,5 milijono. Tikriausiai negrįšime į laikus, kai kiaulės buvo auginamos tik kraiku, nedideliais kiekiais ir beveik kiekviename ūkyje. Išlikusius kolūkinius tvartus būtina kuo skubiausiai renovuoti pasinaudojant Nitratų direktyva ir valstybės bei įvairių fondų parama. Tai buvo padaryta Švedijoje prieš 10-15 m., kur visose gyvulininkystės fermose buvo įrengtos šiuolaikinės srutų talpyklos, apsirūpinta tobula jų paskleidimo ir įterpimo technika, o skysto mėšlo panaudojimo normos kontroliuojamos net iš palydovų. Ten esančios fermos yra nedidelės ir talpina nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kiaulių. Talpyklose skysto mėšlo paviršius padengtas aliejaus plėvele ir nemalonus kvapas jaučiamas tik tada, kai srutos vežamos į laukus.
Alternatyva – ekologinė kiaulininkystė
Neribotas galimybes atveria ekologinė gyvulininkystė. Danijoje teko matyti fermas, kur kiaulės laikomos laukuose. 50-100 ha plotas aptvertas žema (0,5 m) elektrine tvora. Įvairiose aptvaro vietose iš šiaudų ryšulių pastatytos ir plastiku uždengtos laikinos pastogės, kur kiaulės gali ilsėtis ir pasislėpti nuo kaitros, šalčio ar lietaus. Ploto pakraštyje įrengtos automatinės girdyklos, o koncentratai pilami tiesiai ant žolės. Įdomu buvo stebėti, kiaules, išsirikiavusias kaip avis, ėdančias vešlią iš dobilų, liucernų ir varpinių žolių sudarytą mišinį. Žiemai aptvaruose lieka tik motininė kiaulių banda, o likusios, taip vadinamos žaliosios kiaulės, patenka ant restoranų gurmanų ar individualių vartotojų stalo. Būtų šaunu, jei tokias fermas danai pradėtų statyti Lietuvoje. Mums paklausus ar kiaulių niekas nevagia, danai visu rimtumu aiškino, kad taip auginamos ir gražiai įdegusios kiaulės yra labai vikrios, stiprios, todėl joks vagis jų nepagautų. Ar taip būtų ir mūsų šalyje, kol kas abejotina. Tikriausiai pirmiausia būtų pavogta tvora ir parduota metalo supirkėjams. Vėliau dingtų ir išsilaksčiusios kiaulės. Išeitis – ginkluoti sargai.
Gyvulininkystė irgi gali pasitarnauti turizmui
Praeitų metų vasarą Slovakijoje aplankėme biodinaminį ūkį, kur aptvertame 30 ha sode laisvai ganėsi per 100 vietnamietiškų kiaulių, skrajojo fazanai, povai, lakstė triušiai, avys, įvairiausių rūšių vištos. Tame pat sode pastatyta turistinė sodyba, kurioje įrengta parduotuvė. Joje galima nusipirkti šviežiai išspaustų obuolių sulčių, ką tik iškepto pyrago, sausainių ir kitokių ekologiškų produktų bei suvenyrų. Turistus draugiškai pasitinka bent 10 įvairių veislių šunų, kurie tarsi rūpestingi šeimininkai vaikšto po sodybą, nedarydami žalos kitiems sodo gyventojams. Sodyba plečiama. Šalia esančiame ežere baigiama ruošti maudymvietė, statomas viešbutis. Senyva, labai energinga sodybos šeimininkė ir mus lydėję Slovakijos ŽŪM darbuotojai optimistiškai žvelgia į tokių ūkių ateitį. Malonu, kad panašias sodybas jau bandoma kurti ir mūsų šalyje. Tuo įsitikinau apsilankęs M.Gineitienės (Karvių kaimas, netoli Maišiagalos), S.Jovarienės (Užpaliai) ir dar keliose sodybose. Tokį entuziazmą būtina visokeriopai skatinti ir palaikyti. Vystydami sparčiai populiarėjančią tradicinę ekologinę gyvulininkystę, sukurtume neribotą ir pelningą ekologiškų produktų rinką, padidintume užimtumą kaime, o svarbiausia – atitolintume, o gal ir išvengtume, genetiškai modifikuotų sojų rupinių ir kitokių neaiškios kilmės pašarų bei jų priedų skverbimąsi į mūsų auginamų gyvulių ir mūsų pačių skrandžius.
Kiaulininkystės kompleksai atveria vartus genetiškai modifikuotiems pašarams
Danai, ruošdamiesi statyti kiaulynus Lietuvoje, žada supirkti ir mūsų žemdirbių išaugintus grūdus, įdarbinti kaimų gyventojus (mechanizuotose fermose nedaug jų reikia) ir kt. Kadangi mūsų šalyje auginama mažai ankštinių augalų, gyvulių racionuose labai trūksta baltymų. Jų stygių kombinuotų pašarų gamintojai kompensuoja ir kompensuos importuodami sojų rupinius iš JAV ir kitų šalių. Norėčiau, kad kas paneigtų, jog tai – genetiškai modifikuotų sojų rupiniai ir kad jau dabar dauguma Lietuvoje išaugintų ir pagamintų gyvulininkystės produktų yra gauti naudojant genetiškai modifikuotus pašarus, o mes, nedidelė benykstanti tauta, tampame bandomaisiais triušiais. Pagal esamas IFOAM taisykles, ekologinius ūkius galima steigti ne arčiau kaip 5 kilometrai nuo auginamų genetiškai modifikuotų augalų plotų, taip pat ir nuo genetiškai modifikuotais pašarais šertų gyvulių mėšlu tręšiamų plotų. Taigi, diegę stambius kiaulių kompleksus, praktiškai užkirstume kelią ekologinių ūkių kūrimui, sužlugdytume esamus smulkius kiaulių augintojus, galutinai užterštume šiek tiek per pastarąjį dešimtmetį apsivaliusius vandenis, atbaidytume užsienio turistus ir visiškai palaidotume švarios nuo genetiškai modifikuotų augalų šalies statusą. Tad apsispręskime kol dar nevėlu.
Žalioji Lietuva NR. 2 (226), 2005 sausis