Tautvydas Trumpa
„ŽL“ žurnalistas

Kad ir ką bekalbėtų garbūs politikai apie būtinybę kurti informacinę visuomenę ir vystyti aukštąsias technologijas, Lietuva buvo ir liks žemės ūkio kraštas. Svarbiau atsakyti į klausimą, kokia žemdirbystė bus vystoma: intensyvi, paremta chemija, ar ekologinė, paremta pažangiomis technologijomis ir darnios plėtros principais. Ir dar nemažiau svarbu atsakyti į klausimą, kas bus tie žemdirbiai – užsienio kompanijos ar patys Lietuvos piliečiai. Redakciją pasiekė žinia, jog Pakruojo rajone Danijos kompanija „Saerimner“ pradėjo kiaulininkystės verslą ir ketina jį plėsti ne tik šiame, bet ir kituose rajonuose. Žaliuosius ir vietinius gyventojus neramina tai, kad Pakruojo rajone danai ketina kiaulių auginti kelis kartus daugiau, negu jų buvo auginama sovietmečiu. Apie galimas tokios veiklos pasekmes ir norėtume pakalbėti šiame ir kituose šio „Žaliosios Lietuvos“ numerio straipsniuose.

Kaip žemdirbiai tapo „runkeliais“?

Sąmoningam piliečiui savaime suprantama, kad savame krašte turėtume ūkininkauti patys, ir, pasinaudodami pažangiausia užsienio šalių patirtimi, tęsti senas žemdirbystės tradicijas. Deja, nuo pat nepriklausomybės atgavimo jokia ūkio šaka nebuvo taip metodiškai ir nuosekliai naikinama kaip žemės ūkis. Jau prieš didžiąją kolūkių griūtį buvo aišku, kad Vakarų šalių žemės ūkio produkcijos gamintojai labiausiai bijo mūsų žemdirbių konkurencijos. Jokioje kitoje srityje mes konkuruoti ir negalėjome. Matyt, tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos žemės ūkis buvo sąmoningai griaunamas. Tik prisiminkime, kas buvo sakoma apie mūsų žemės ūkį: kolūkiai – nuostolingi, gyvulininkystė – nuostolinga, ir, apskritai, visas Lietuvos kaimas – nepakeliama našta valstybei, todėl viskas buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, nesukuriant nieko naujo. Po to pasirodė, kad maži ūkiai taip pat nuostolingi, kad kiaulių, karvių, grūdų, runkelių auginimas – taip pat vieni nuostoliai. Netekę vilties žmonės metėsi auginti svarainius, rapsus, serbentus, ir vėl – nuostoliai… Pagaliau pasiekėm tokį lygį, kai kaime „nenuostolinga“ tik varyti „samagoną“, pardavinėti pilstuką ir gerti iki žemės graibymo. Nenorintis taip gyventi jaunimas masiškai bėga į miestus ir emigruoja į užsienį. Tiesa, kaime dar yra grupė žmonių, kurie nori ūkininkauti, bando ginti savo prigimtinę teisę dirbti žemę ir žmoniškai gyventi – jiems apibūdinti „elitas“ sukūrė net specialią savoką „runkeliai“.

Kaimo gelbėtojai – užjūrio princai

Ir štai, kai Lietuvos kaime įsivyravo visiška neviltis, kai mažai kas betiki, kad gali išgyventi iš savo žemdirbiškos profesijos, iš už jūrių marių pasirodė gelbėtojai, kuriems savo patarimais ir konsultacijomis talkina vietiniai „abišalos“, uoliai patarinėjantys, kaip galutinai nustumti Lietuvos žemdirbius nuo žemės ir perimti jų verslą. Jie už hektarą geriausios žemės siūlo po du tūkstančius litų (nors tokios žemės hektaras Olandijoje kainuoja 140 tūkst. litų), jie už grašius perka apleistus sovietinius kiaulininkystės kompleksus ir ruošiasi ten auginti tris kartus (o gal dešimt kartų) daugiau kiaulių, negu sovietmečiu buvo auginama. Tarytum pamojus burtininko lazdele, visas žemės ūkis tampa nebenuostolingas: ir kiaulės, ir grūdai, ir reikia manyti, kad visa kita…
O ką gi užjūrio princai siūlo nustekentiems vakarykščiams kolūkiečiams, kurie sovietmečiu buvo tikri turtuoliai: maisto produktais šelpdavo į miestus išvykusius savo vaikus ar net visą giminę, pirko savo atžaloms kooperatinius butus ir automobilius? Siūlo tuose pačiuose sovietiniuose kiaulių kompleksuose darbą už 800 litų per mėnesį, nemokamus pietus iš sintetinės kiaulienos ir dar… nemokamai papilti srutų į jo varganą darželį, nes tai esanti labai puiki trąša.

Šimtmečiams galime tapti ES kiaulide

O ką tuo metu veikia valdžia? Vietiniai valdininkai (nuo didžiausio iki mažiausio) entuziaztingai ploja katučių, nes bus sukuriama po keliolika naujų darbų vietų, o ir kaimiečiai bus ramesni, užvalgę importinės kiaulienos. Aukščiausia valdžia taip pat džiaugiasi augančiu BVP ir investicijomis. Nors pelnas ir iškeliaus už jūrių marių, bet už tai mums liks daug srutų ir popieriuje išaugęs BVP. Turėsim ką parašyti ataskaitose Europos Sąjungai…
Tačiau kas nepasakoma kaimo žmonėms? O nepasakoma labai daug kas. Pirmiausia nepasakoma, kad žemę užsieniečiai perka 70 kartų pigiau, nei ji kainuoja išsivysčiusiose ES šalyse, kad mūsų žmonėms mokamas 10 kartų mažesnis atlyginimas, nei tenykščiams darbininkams, kad darbas „moderniose“ kiaulidėse – monstruose yra pavojingas žmonių sveikatai, kad dideli kiekiai srutų užterš mūsų žemę ir vandenis, kad mes šimtmečiams galime tapti ES kiaulide, kurios pelną išsiveš užsienio kompanijos. Mums nepasako, kad mes, kvailai ir neatsakingai elgdamiesi, galime tapti kolonija ir niekada nebebūti laisva šalimi bei savo žemės šeimininkais.
Dar nepasakoma, kad Lietuvos ūkininkams skirtos žemė ūkio produkcijos kvotos atiteks užsieniečiams, taip pat jiems atiteks ES išmokos už dirbamą žemę ir auginamus gyvulius. Kai net nesislapstydami, užsieniečiai tūkstančiais hektarų supirkinėja Lietuvos žemę, norom nenorom kyla klausimas: kur tie saugikliai, draudžiantys užsieniečiams 7 metus pirkti mūsų žemę?

Dideli gyvulininkystės kompleksai – žingsnis atgal

Išsivysčiusiose šalyse pradedama suprasti, kad dideli kiaulių kompleksai yra pavojingi tiek gamtai, tiek ir žmonėms, nors jų egzistavimas ir neprieštarauja galiojantiems įstatymams bei ES direktyvoms. Dideliuose kompleksuose susikaupia daug srutų, naudojama daug cheminių preparatų ir maisto priedų, dėl ko neišvengiamai teršiama aplinka ir pagaminama prastos kokybės produkcija (mėsa). Todėl išsivysčiusios šalys taršią gamybą stengiasi perkelti į besivystančias šalis, o savo krašte diegti mažiau taršias ir ekologiškesnes technologijas.
Užsieniečių atėjimas gal nėra pasaulio pabaiga, nes iš jų galima daug ko pasimokyti. Bet kas žino, kuo baigsis tas „atėjimas“? O jei jie Lietuvoje pradės auginti dešimtis milijonų kiaulių? Pavyzdžiui, Danijoje užauginama iki 25 mln. kiaulių per metus.
Kad netaptume ES kiaulide, turėtume patys būti aktyvesni. Pirmiausia daug dėmesio turėtume skirti ekologinei žemdirbystei ir gyvulininkystei, kadangi tokia produkcija daug brangesnė, jos paklausa auga, o ES išmokos ekologiniams ūkiams yra 3 kartus didesnės. Iš to būtų didelė nauda tiek ekonomikai, tiek gamtai, tiek žmonių sveikatai. Cheminėmis trąšomis ir pesticidais paremtos intensyvios žemdirbystės vystymas bei milžiniškų gyvulininkystės kompleksų steigimas, būtų didelis žingsnis atgal. Nejau, nieko nepasimokėmė iš sovietmečio, kai viskas buvo užteršta? Tokios politikos turėtų laikytis ir valdžia, visokeriopai remdama ir skatindama ekologišką, darnios plėtros principais paremtą, ūkininkavimą.

Praradimai bus didesni už naudą

Didelių užsienio kompanijų atėjimas privers bankrutuoti ir taip vos „kvėpuojančius“ vietinius ūkininkus. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad tokiais atvejais daug daugiau žmonių netenka pragyvenimo šaltinių, negu sukuriama darbo vietų. Lietuvoje įsigalėjus stambioms užsienio kiaulių augintojų kompanijoms, Lietuvos ūkininkai nebegalės auginti kiaulių. Taip atsitinka visur, kur ateina tokios kompanijos. Kas nors sakys, kad tokie rinkos dėsniai? Tačiau svarbu nepamiršti, kad mūsų rinką užplūs nors ir pigesnė, tačiau daug prastesnės kokybės kiauliena, bus padaryta didelė žala gamtai. Kam mums reikalinga mėsa, nuo kurios moterims dygsta ūsai, o amerikonai pampsta kaip bandelės nuo kepimo miltelių? Apie tai labai rimtai turėtų pamąstyti ne tik mūsų valdžios atstovai, bet visi Lietuvos žmonės, lengva ranka parduodantys žemę užsieniečiams.

Žalioji Lietuva NR. 2 (226), 2005 sausis